„Žaidimas baigtas“

Jei dar yra žmonių, kuriems nėra girdėta Julio Cortazaro pavardė – prašome, štai jis: vienas iš žymiausių lotynų Amerikos rašytojų. O štai jis – kuklios išvaizdos ir nė 200 puslapių nesiekiantis jo apsakymų rinkinys „Žaidimas baigtas“.

Kas gi tie žaidėjai ir kokios žaidimo taisyklės? Susipažinę su šio rašytojo kūryba nujaučia, ko gali tikėtis – J. Cortazaras itin mėgsta „vaikyti“ savo skaitytojus. Prisiminkite, kad ir žymiausią jo kūrinį, romaną „Žaidžiame klases“, kurio tikslas, kaip teigia pats autorius, yra išmušti skaitytoją iš vėžių, priversti jį mąstyti, spręsti. Šį kartą „skaitymo žaidimo“ taisyklės paprastesnės (nors „išmušimo iš vėžių“ faktoriaus vis dar esama), tačiau ir galimybės rinktis, savarankiškai spręsti nebelieka. Visa rinktinė yra suskirstyta į tris dalis, pagal sudėtingumo laipsnį („(…)nuo paties paprasčiausio iki sudėtingiausio, kitaip tariant, pasak autoriaus, kiek pastangų turėtų padėti skaitytojas, stengdamasis suprasti (arba manyti supratęs) kiekvieną apsakymą“). Mėgstu priešgyniauti, todėl knygą pradėjau skaityti nuo paskutinio („sudėtingiausio“) apsakymo. Nežinau, ar tas saldus noras sulaužyti taisykles pasiteisino. Pasijutau lyg įžengusi į uždraustą teritoriją. Ir grįžau skaityti nuo pradžios, kaip buvo liepta.

Visas rinkinys kunkuliuoja magiškojo realizmo dvasia, todėl primygtinai nerekomenduoju jo skaityti žmonėms, kurie iš knygų reikalauja tikslių atsakymų. J. Cortazaras nieko neaiškina. Jo kūrinių realybė yra… Tokia, kokia yra. Skaitytojui siūloma arba priimti ją, pasinerti į tuos mikropasaulius, neužduodant per daug klausimų, arba tiesiog… Eiti šalin. Rašytojo kuriami pasauliai yra keisti, kitoniški, logiškai nepaaiškinami, arba, tiksliau, paklūstantys savo ypatingai logikai. Čia stebintysis virsta stebimuoju, auka – budeliu, o bandymas apsivilkti megztinį gali pavirsti tragedija. Čia už sienų verkia neegzistuojantys vaikai, o skruzdės rausia kilometrinius labirintus. Čia viskas paklūsta rašytojo sukurtoms žaidimo taisyklėms.

18 rinkinyje pateikiamų tekstų stebina savo išbaigtumu. Kiekvienas žodis yra pasvertas ir pamatuotas. Kiekvienas daiktas, pasirodantis „apsakymo scenoje“, nėra tik dekoracija, skirta užpildyti tuščiai erdvei. Kiekvienas šautuvas čia iššauna. Mechanizmai paklūsta savo kūrėjui, be jokių išlygų, be jokių atsikalbinėjimų.

Ar Jums patiks žaisti su Cortazaru? Be abejo, ne visiems. Tačiau norintiems susirungti su šiuo rašytoju patariu pradėti kaip tik nuo šios knygos. Žaidimas baigtas? Anaiptol. Žaidimas tik prasideda!