“Pavojinga meilė” – nevykusi “Bado žaidynių” antra dalis

Prieš kelis mėnesius nuoširdžią šypseną man sukėlė paskutinis skaityto Suzanne Collins romano „Bado žaidynės“ puslapis, kuriame labai jau akivaizdžiai prašėsi išskaitomas būsimo tęsinio – antrosios dalies „Pavojinga meilė“ – anonsas. Šypsnio nesulaikiau, nes dažniausiai tiražuojami leidiniai, kurių net pirmosios dalys nėra itin kokybiškos, o ko jau tikėtis iš tęsinių? Taigi, po kelių neprailgusių mėnesių mano rankose – „Pavojinga meilė“. Tvirtai apsisprendžiu paaukoti kelias reikalingas valandas ir suskaityti knygą vienu prisėdimu. Planą įvykdžiau ir skubu pasidalinti įspūdžiais.

Jau po pirmųjų trisdešimties puslapių iškyla abejonių, ar tikrai skaitau minėto kūrinio tęsinį, nes pirmojo romano eigoje nuosekliai plėtota tema – bado žaidynės – čia lyg niekur nieko virsta mirties žaidynėmis. (Kodėl? Net perskaitęs romaną iki pabaigos, nesugebu sau atsakyti į šį klausimą. Gal tai – tiesiog smulkmena?) Tačiau toliau darosi vis įdomiau! Ilgainiui paaiškėja, kad romano pavadinimas – absoliučiai klaidinantis. Ir visai ne dėl to, kad tikėjausi, jog bus plėtojama pirmame romane vystyta meilės tema, o todėl, kad netgi romano šaknis neturi nieko bendro su meile (nors pavojingų situacijų herojų kelyje apstu). Nedrįsiu siūlyti savo pavadinimų variantų, bet pasikartosiu – pavadinimas išties labai klaidina. Tiesa, čia esu priverstas paminėti „Pavojingos meilės“ vertėją Simoną Kaziukonytę. Originalus knygos pavadinimas – „Catching Fire“, taigi lietuviškasis, labiausiai tikėtina, parinktas vertėjos. Nesiginčysiu – iš esmės vertimas tikrai geras. Tačiau kai kuriose vietose kyla klausimas, kodėl leidykla „Alma literra“ pasirinko kitą vertėją antrajai knygos daliai (pirmąją – „Bado žaidynes“ – vertė Ina Jakaitė) ir ar antrosios dalies bendraautorė skaitė savo pirmtakės vertimą? Tuomet galbūt ir tai, jog bado žaidynės ir mirties žaidynės – tas pats velnias, – taip pat vertėjos sprendimas?

Bet grįžkime prie autorės. Kaip ir pirmojoje dalyje, gal net truputį smarkiau, nervina tai, jog S. Collins herojų psichologiniams portretams skiria daugybę vietos, taip iš manęs atimdama gana daug laiko (ir rodydama nepasitikėjimą skaitytojo, o gal ir savo pačios fantazija). Ačiū bent už tai, kad šį kartą išplėtotai aprašomos tik pirmaplanių veikėjų patirtys. Žodžiu, ima aiškėti, jog tai, kas man atrodo tuščiažodžiavimas, bene yra autorės stilistika, daranti ją išskirtine… Kaip sakoma, whatever…

Baigęs skaityti, kažkodėl prisiminiau savo lietuvių kalbos mokytoją ir jos pamokymus apie tai kaip reikia rašyti rašinius. „Pradžioje turi būti įžanga. Toliau – dėstymas. Ir pačioje pabaigoje pateikite išvadas, vaikai,“ – sakydavo ji. Kyla įtarimų, kad S. Collins buvo mano klasiokė. Mokyklinė romano struktūra (kam neaišku – romanas dar ir suskirstytas į tris dalis) – būtų galima rašyti 10 balų. Nors įžanga visgi pernelyg ištęsta ir trunka 127 iš visų 346 knygos puslapių. O pačioje pabaigoje taip ir nesulaukiame išvadų (matyt, jos bus trečiojoje dalyje?). Tiesa, pats dėstymas labai primena kompiuterio klaviatūros kombinaciją Ctrl+C – Ctrl+V, skirtą kopijuoti tekstui ir perkelti tam tikras romano vietas iš pirmosios dalies į antrąją. Trumpiau tariant, S. Collins šiame romane pademonstruoja, kad moka rašyti klasikinį romaną, bet neatsilieka ir nuo nūdienos, perimdama „geriausias“ Holivudo tradicijas – net jeigu pirmoji veikalo dalis dėl vienokių ar kitokių priežasčių buvo gana vykusi, tai antrąja būtinai reikia viską sugadinti… Whatever…

Žodžiu, išvados aiškios. Net ir su pakankamai daug trūkumų, „Bado žaidynės“ buvo tikrai geras žanro pavyzdys, o „Pavojinga meilė“ to nepatvirtina ir net nepalaiko užsibrėžtos kartelės, netgi priešingai – paryškina savo pirmtako silpnąsias vietas. Gaila, tačiau šios apžvalgos negaliu baigti taip, kaip baigiau rašytąją apie „Bado žaidynes“: „Summa summarum: „Bado žaidynės“ yra knyga, kurios aprašymas ant galinės nugarėlės skaitytoją sudomins arba ne. O jeigu jau sudomins, tai nusivilti neteks.“. Deja, „Pavojinga meilė“, nepaisant kelių (pa)vykusių momentų (pvz. vykęs vertimas, keletas įdomių personažų, malonus rankai ir akiai leidimas), ir kaip atskiras romanas, ir kaip antra pirmojo romano dalis, neneša jokios ypatingos informacijos, o pasakojimo eigoje neišlaikoma nė mažiausia intriga. Taigi, šįkart summa summarum tai yra (ech, sunku ištarti, tačiau, kaip sako liaudis, – būkim biedni, bet teisingi) visiškas niekalas. Deja…

Geros dienos, ponai ir ponios.