“Oh, boy!”

Kaip jums patiktų istorija apie penkiametę mėlynakę, šviesiaplaukę, žavią mergytę, kokią visi svajoja turėti? Maža to, tos mergytės ypatingas požymis tas, kad ji verčia savo barbes išgyventi  geidulingas meilės istorijas.

Rankose – spalvinga nedidelio formato knygelė, skirta paaugliams. Prancūzų vaikų rašytoja Marie-Aude Murail savo romanu „Oh, boy!“ kreipiasi į juos. Šios žavios mergytės, istorijoje dalyvauja ir aštuonmetė atlėpausė jos sesuo ir keturiolikos metų džiūsna vunderkindas jų brolis.

Jei jus vienokia ar kitokia prasme sudomino toks pagrindinių veikėjų aprašymas ant galinio knygos viršelio, galima drąsiai versti pirmąjį puslapi ir nerti į romano sūkurius. Ir dabar tik nuo jūsų amžiaus, pomėgių ir seksualinių pažiūrų priklausys kaip spėriai ir noriai jūs nersite gilyn.

Taigi, iriamės gilyn. Pirmiausia, ką sužinome – kad broliukas ir dvi sesytės liko našlaičiais. Ne, jokių ašarų, lyg mirė ne jų motina, o baigėsi slaptos šokolado atsargos. Trys naujieji našlaičiai pasižada niekada neišsiskirti ir nesileisti  išskiriami. Bėda ta, kad be tėvų, visame pasaulyje jie neturi jokių kitų giminių, bent gyvųjų tarpe. Ir jokiu Dikensu čia nė nekvepia – vaikai duoda priesaiką laukdami socialinės darbuotojos ir, bent vyresnėlis, puikiai nutuokia globos reikalus ir jų trijų perspektyvas likti kartu. O mamytė? Mamytė išgėrė indų ploviklio.

O dabar pažindinkimės toliau. Pasigilinus į vaikų globos teisinius aktus, paaiškėja, kad šiokių tokių giminių našlaičiai gal ir turi. Tėvas? Ne, tas prieš metus tiesiog pabėgo nežinia kur. Tačiau sužinoma, kad yra dar du amžiumi tinkantys būti globėjais žmonės, nešiojantys pabėgėlio tėvo (ir, žinoma, našlaičių) pavardę. Tai – okulistė, ankstesniosios  tėtuko žmonos dukra (tiesa, jos pačios tėtukas – visai kitas) ir jos netikras brolis, tiesiog šiaip gyvenimu besidžiaugiantis jaunuolis (o štai jo ir našlaičių tėtukas – tas pats).

Štai taip. Jei jums atrodo, kad jau pakankamai painu atsijoti kas kur ir kieno giminė bei draugas, būkite tikri, kad toliau bus dar gražiau ir painiau. Vaikai apgyvendinami internate, o tarp netikrų sesers ir brolio, kandidatų į globėjus, užverda kova. Okulistė pasišovusi pasiimti žaviąją mažylę su visomis jos barbėmis (mažai kam pasirodytų netikėta, bet moteris pati negali turėti vaikų), o jaunas, vien malonumais gyvenantis jos įbrolis globa susižavi tik suvokęs, kad tai jam gali būti finansiškai naudinga. Maža to, tas galimas nesusitupėjęs globėjas – homoseksualus. O jei maža ir to – paaiškėja, kad našlaitis vunderkindas serga leukemija.

Štai čia ir užverda, ir užkunkuliuoja aistros. Sesytės su broliuku sprendžia klausimą kaip likti kartu, bandydami prisitaikyti prie internato gyvenimo. Vunderkindas dargi ruošiasi brandos egzaminams, mažiausioji tiosiog visus myli, piešia širdeles ir bučiuoja (nepamirštant geidulingųjų barbių). O vidurinioji atlėpausė? Ją tiesiog visi pamiršta. Suaugėlių fronte kova vyksta visais frontais – pernelyg trapius giminystės ryšius su našlaičiais turinti okulistė naudojasi savo socialine padėtimi ir kitais pranašumais, kad tik gautų jei ne mažąją mergytę, tai kad ir abi sesutes, o pedeseksualas (kaip jį pavadina mažiausioji sesytė) jaunuolis duoda vaikams saldainių ir leidžia jiems žaisti kompiuterinius žaidimus, kad tik jie netrukdytų gyventi.

Dar negana? Vunderkindą našlaitį paguldo į ligoninę ir jo galimybės pasveikti lygios beveik nuliui. Čia užverda dar didesnė kova ir kebeknė. Bet pradeda aiškėti, kad homoseksualai – taip pat žmonės, sugebantys sielvartauti, mylėti ir rūpintis  artimu savo. Taip pat aiškėja, kad vyriausiasis ligoninės gydytojas… Spėkite! Ogi taip pat homoseksualus. Tad ką gi turim? Krūvelę gerų žmonių, kurie myli bent vieną ar kelis iš likusiųjų, o visi drauge nori tik gero – svarbiausia, vaikams.  Stačiai rubiko kubikas, ar ne?

Tikriausiai apie šią knygą tiesiog negalima kalbėti be ironijos. Sklandžiai parašyta, smagiai supinta istorija, tačiau tikslinė auditorija slepiasi po dideliu klaustuku. Galbūt tai knyga, laukianti savo holivudinės ekrano šlovės? Trumpi šmaikštūs dialogai, spalvingi personažai, kone detektyvinė istorija. O jei vunderkindas ligoninėje skaito Hesę arba Nyčę, po seanso gal bent keli pasigraudenę ir pasikikenę žiūrovai pasidomėtų šiais komiksų autoriais…