„Į švyturį”

Nesibaigiančios  vidinės žmogaus kelionės

Apie Virginią Woolf pirmą kartą išgirdau tik pažiūrėjusi filmą „Valandos”, kuriame aktorė Nicole Kidman vaidina (beje, už šį vaidmenį jį buvo apdovanota Oskaru) vieną iš trijų pagrindinių herojų – pačią rašytoją. Nervingą, iš pirmo žvilgsnio šizofrenišką, paslaptingą asmenybę, vieną iš tų, apie kurias dalis (šiuo atveju – intelektualūs knygų kritikai) sako, jog tai itin meniškos kalbos ir duogiasluoksnės dramos kūrėja, kiti (tokie, kaip aš) – jog tai gana sudėtingai skaitomos, todėl nuobodžios, lendančios į giliausius sielos kampelius, kurių dugno taip ir nepasiekia, istorijos rašytoja.

Knyga sudaryta iš trijų skyrių. Pirmasis pasakoja apie vieną Ramzių šeimos vasaros dieną, leidžiamą savo name prie jūros: vyrą su žmona ir jų aštuonis vaikus, tarnus bei svečius. Ir švyturį, į kurį kitą dieną taip svajoja nuplaukti vienas iš šeimos berniukų. Tačiau jo norui išsipildyti nelemta – egoistiška ir empatija nepasižyminti šeimos galva pareiškia, kad ryt oras plaukimui tinkamas tikrai nebus.

Antrasis skyrius trumpai perbėga kelerių metų istoriją, lyg tarp kitko užsimindamas apie vieno kito herojaus mirtį, o trečiasis pasakoja sugrįžimą į vasarnamį po daugelio vasarų, kurias jis praleido tuščias. Berniukas, svajojęs nuplaukti iki švyturio, jau užaugęs, tačiau tik šiandien tėvas nusprendžia, jog oras plaukimui tinkamas. Tiesa, jis neklausia, ar kas nors dar benori švyturį aplankyti, tačiau, kaip ir visą savo gyvenimą, liepia daryti taip, kaip sako jis.

Jei tektų vienu žodžiu apibūdinti šią knygą – ji man pasirodė tiesiog nuobodi. Kad ir kaip stengiausi įsigilinti į siužetą (kuris, beje, minimalus) ir pajusti tą žmogiškąją dramą, manęs ji emociškai nepalietė. Ir net knygos anotacijoje išgirta meniška kalba veikiau atitraukdavo dėmesį su milijonais smulkių detalių negu įtraukdavo į egzistencinius pasvarstymus. Taip, kalba neabejotinai turtinga ir graži, tačiau kuomet tarnaitės dažų paletė aprašoma puslapiu ir tik skliausteliuose paminima, jog tais metais mirė ponia Ramzi – pagalvoji, kad tu pats prioritetą teiktumei kitokiems faktams. Sutinku su idėja, jog didesnę dalį gyvenimo sudaro ne patys įvykiai, o mūsų reakcija į juos, bet nuolatiniai knygos svarstymai apie šešėlių formas ir kažkokias naktį namą apgaubiančias miglas tiesiog vargino.

Šis romanas, laikomas modernizmo klasikos šedevru ir geriausiu rašytojos kūriniu, manęs nesužavėjo – galbūt istorija apie konservatyvų šeimos modelį (vyras – mokslininkas, žmona – mezga kojines ir nelaikoma lygiaverte pašnekove), kai šiandieninė situacija yra kitokia, vasarą prie jūros, kai už lango –30, ir tarnaitės svarstymai apie gyvenimo prasmę bepiešiant peizažą, kai pats bėgi per vienus darbus į kitus, tiesiog neatitiko mano laikmečio, nuotaikos, oro ir interesų. Atrodo, nesu ir didelė detektyvų ar veiksmo romanų mėgėja, bet, kai jau nebesupranti, kurios mintys skirtos kuriam herojui, nes kone didžioji dalis dialogų aprašyti ne kaip dialogai, o kaip mintys, ką pagalvojo vienas, kai kažką pasakė kitas, tai nebesupranti, ką skaitai apskritai.

Taigi knygą galiu parekomenduoti tik tiems, kurie, virdami sriubą, susimąsto, jog yra ne gyvenimo sūkuryje, o šalia jo. Tie, kurie virdami sriubą, tiesiog mąsto, ar bus pakankamai druskos, manau, turėtų pasiieškoti kažko kito.