“Geišos išpažintis”

“Per tris šimtus metų iki šiol nė viena kariukajaus moteris neišdrįso viešai papasakoti apie savo gyvenimą…“  Berods, leidėjai, taip apibūdindami knygą, įsivaizdavo, kad potencialus skaitytojas, skaitydamas šiuos žodžius, girdės sodrų mįslingą užkadrinį vyro balsą, ir viskas ko trūks – vaizdas tokiam „anonsui“. Vaizdą geresnės vaizduotės žmogus gal ir įsivaizduos, bet knyga jūsų rankose ir šis intriguojantis sakinys ant galinio jos viršelio turėtų būti nenuginčijamas pažadas, kad gausite kai ką geresnio nei filmas, sužinosite kai ką daugiau ne skaitėte istorijos vadovėliuose ar – nepabijokime to – žurnaluose, arba matėte per televizorių.

Taigi. Pažadas yra, o tai „kas turėtų būti“ – kitas klausimas.

Mineko Iwasaki „Geišos gyvenimas“ turėtų dar nuo knygyno lentynos kvepėti egzotika, nenuspėjama jaudinančia patirtimi ir, žinoma, paslaptimis paslaptėlėmis. Šiems laikams pakankamai neišieškotas viršelis vėlgi suponuoja mintį, kad tai galbūt – geresnės kokybės literatūros riekė, nesislepianti vyniojamame popieriuje. Tačiau grįžtame prie to paties – galbūt, turėtų…

Biografija – seniausias rašytinio pasakojimo žanras. Ir turiu pripažinti, kad turiu šiam žanrui nemenką silpnybę. Autobiografija? Žalia šviesa – daugiau psichologijos, tirščiau, spalvingiau, tiesiai šviesiai – įdomiau.

Kiek to įdomumo, kiek plikų basų faktų, ir kiek pa(si)teisinimo savo kūriniu norėjo perteikti M. Iwasaki, lieka ne iki galo aišku. „Viešai papasakoti apie savo gyvenimą“ šiais laikais nėra itin didelis žygdarbis ar drąsos reikalas. Žinoma, iš geišos mes tikimės šiek tiek, ne, netgi daug daugiau. Bėda tame, kad geišos ir jų tradicinis gyvenimo būdas labiau išprususiam žmogui nėra tokia jau didelė paslaptis. Taip, nepaneigsi – daugel metų geišos amatas buvo paženklintas prostitucijos dėme, tačiau kiek daugiau nei prieš dešimtmetį radosi ne vienas autorius, pasišovęs atskleisti „tikrąją tiesą“.

M. Iwasaki skaitytoją bando sudominti faktu, kad tai, kas aprašyta „Geišos gyvenime“ – geriausios Japonijos geišos prisiminimai. Ir sudomina. Ir net iš dalies tą domesį pateisina. Tiesiog kiek paradoksalu yra tai, jog teigdama geišos profesijos vieną kertinių akmenų – kuklumą, pati autorė nesibodi nuolat priminti skaitytojui, kad ji – geriausia savo kartos atstovė.

Ne, nesu tokia priekabi, ir ši knyga tikrai neatėmė iš manęs kelių brangių valandų, skirtų jai perskaityti. Tiesą pasakius, jaučiuosi kiek apgauta, tik negaliu įvardinti kaltininko. Galbūt knygos parašymą inspiravo autorės nuoskauda Arthurui Goldenui (šis atskleidė M. Iwasaki asmenybę savo romane „Geišos išpažintis“, nors neva jam daug pasakojimais ir informacija padėjusi garsiausioji Japonijos geiša tarėsi su juo dėl konfidencialumo)? Na, tuomet sveikintinas pats savigynos faktas (prieš tai tiesos ieškota teisme…), bet gauname tam tikrą literatūros pasaulio Eminemo variantą (anksčiau daininkas su mama aiškindavosi santykius ne tik bylinėdamiesi teisme, bet ir – kam kaip išeina – įrepuodami kompaktus su „palinkėjimais“ vienas kitam ir išleisdami juos į apyvartą). O jei M. Iwasaki norėjo bent prilygti romano žanrui, galbūt jai reikėjo dirbti su kitu žmogumi. Rande Brown, kaip padėkos žodyje rašo biografijos autorė, padėjusi jai „nuostabiu gebėjimu anglų kalba perteikti japonų kultūros ir kalbos painiavas“, galbūt padėjo daugiau pačiai M. Iwasaki susigaudyti tose painiavose. Pasakojimo stilius vartosi žurnalistikos ir užuominų į grožinę literatūrą samplaikoje, japoniškos aktualijos „paaiškinamos“ amerikietiškais atitikmenimis…

Ir visgi. Galbūt svarbu tiesiog atrasti savo požiūrį ir nusiteikimą knygos atžvilgiu? Kiekvienas, kas imsis ją skaityti, ras bent dalį to, ko ieškos. Neabejotinai. O kas neras, galės bent peržvelgti nuotraukas. Būna ir taip.