“Bado žaidynės”

Kraujas. Žudynės. Žiaurumas. Tokie, „Bado žaidynių“ autorės Suzanne Collins manymu, yra realybės šou šalyje, kuri lieka toje vietoje, kur prieš ateityje vyksianti karą buvo JAV. Lyg ir kažką žadantis siužetas. Viena bėda – veiksmo centre – paaugliai. Jūs man atleiskite, tačiau netgi negalėdamas skųstis fantazijos stoka, turėjau problemų, bandydamas įsivaizduoti dvylikametę ypatingai žiauriu būdu žudančią bendraamžį. O ir šiaip pasaulis po atominio karo literatūroje buvo aprašytas beveik tiek pat daug kartų kaip „Hamletas“ parodytas Anglijos nacionaliniame dramos teatre. Dar vienas bandymas, aišku, netrukdo, bet ar jis reikalingas?

„Bado žaidynes“ – daugeliu atžvilgių paradoksali knyga. Pavyzdžiui, daugybę kartų esu susidūręs su knygomis, kurios reikalauja ypatingų pastangų ir savitvardos norint įsiskaityti į pasakojamą istoriją ir nenumesti knygos į šalį po pirmų dviejų skyrių, nes pradžia kažkodėl yra ištęsta ir nuobodi. „Bado žaidynėse“ su šia problema susiduriame dukart.Pradžioje ir pabaigoje. Kam teko lankytis operos ir baleto teatre, tie mane, manau, supras. Baigiantis reginiui, būna, nebegali sulaukti momento, kai orkestras sugros paskutinį akordą, o dirigentas intensyviai mosuoja batuta, rodos, stengdamasis kiek įmanoma ilgiau užtęsti spektaklį. Maža to, neretai koda kažkodėl yra pakartojama mažiausiai penkis kartus, kai tuo tarpu tu jau po pirmojo esi pasiruošęs pašokti ir bėgti į artimiausią barą alaus. Šioje knygoje, artėjant link pasakojamos istorijos pabaigos, susidaro lygiai toks pat įspūdis.

Dar vienas paradoksas yra tai, kad autorė, rodos, nuolat stengėsi pati save nustebinti ir perspjauti stipriai ir vaizdingai aprašydama šlykštumą. Jeigu norima aprašyti iš atviros žaizdos virstančius pūlius, tam, kad tai įsivaizduočiau, man pakanka sakinio su keliais vaizdingais epitetais. Tuo tarpu „Bado žaidynių“ autorė nusprendžia daugelį tokių vaizdelių romane aprašyti ypač smulkiai. Taip smulkiai (būtent smulkiai, ne vaizdingai), kad keliose vietose mane natūraliai „sutampė“ ir vos nepalikau savo jau suvalgytų pietų ant knygos puslapių.

Trečiasis „Bado žaidynių“ paradoksas ir retorinis klausimas – kam reikia pirmuose knygos skyriuose skirti galybę dėmesio charakteriams tų personažų, apie kuriuos vėliau net neužsimenama ir jie neužima jokios reikšminės vietos pagrindinių personažų gyvenime ar mintyse.

Nepaisant to, kad baigus knygą lieka krūva klausimų, „Bado žaidynės“ visgi yra visai neblogas žanro pavyzdys. Pasaulis, kuriame vystomas romano siužetas, nėra nuobodus. Nei per daug, nei per mažai dėmesio skiriama aplinkybėms ir priežastims, kurios sukelia tam tikras veikėjų reakcijas į veiksmą. Visa romano eiga – logiška ir nuosekli, tačiau nėra nuspėjama ar nuobodi. Žinoma, jeigu skaitytojas iš postapokaliptinio pasaulio tikisi inteligencijos ir intelektualiųjų vertybių saugojimo (kaip kad dažnai būna, pavyzdžiui, R.Bradbury kūriniuose), tuomet ši knyga jo tikrai nesužavės. Tačiau jeigu ateities klausimais esate nusiteikę pesimistiškai ar palaikote A.Einšteino poziciją (jeigu trečiajame pasauliniame kare bus kaunamasi atominiu ginklu, tai ketvirtajame pasauliniame kare kovosime lankais ir strėlėmis), tuomet, manau, jūsų laikas, skirtas šiai knygai, nepraeis veltui.

Dar viena džiuginanti šio romano aplinkybė ta, jog autorė – akivaizdi S.Kingo kūrybos gerbėja. Ypač malonu tai, kad nors įtaka jaučiama, tačiau rašymo stilius yra susikurtas pačios rašytojos. Asmeniškai man patinka, kai mokomasi yra iš grandų!

Summa summarum: „Bado žaidynės“ yra knyga, kurios aprašymas ant galinės nugarėlės skaitytoją sudomins arba ne. O jeigu jau sudomins, tai nusivilti neteks.