„Pirminių skaičių vienatvė“

Pirmiausiai buvo pavadinimas. Trijų žodžių pavadinimas, kuriuo susižavėjau, nors apie šią knygą nežinojau beveik nieko. „Pirminių skaičių vienatvė“ – tai jauno italo Paolo Giordano parašyta knyga apie… Turbūt tiesiog apie gyvenimą, kaip banaliai tai beskambėtų.

Pirminiai skaičiai dalijasi tik iš vieno ir iš savęs. Jie užima savo vietą begalinėje natūrinių skaičių eilėje, kaip ir kiti suspausti tarp dviejų panašių skaičių, bet truputį tolėliau nuo kitų. Tai nepatiklūs ir vieniši skaičiai, todėl Matijui jie atrodė nuostabūs. Kartais pagalvodavo, kad tokioje sekoje jie atsidūrė per klaidą, kad ten pateko tarsi į spąstus, kaip perlai į vėrinį. Kitais kartais jam atrodydavo, kad jie irgi norėjo būti tokie kaip visi, tiesiog paprasti skaičiai, bet dėl kažkokių priežasčių nesugebėjo.

Šio romano veikėjai, Matijas ir Aličė, yra būtent tokie. Abu jie vaikystėje patyrė stiprų sukrėtimą, tarsi išbalansavusį juos, atskyrusį nuo kitų žmonių. Jų patyrimai skirtingi, jie skirtingai į juos sureagavo, tačiau juos vienija dramatiškas savo padėties suvokimas – jie niekada nepritaps prie savo bendraamžių, kitų žmonių apskritai. Abu turi savo paslaptis – jei jas išsakytų garsiai, kaip kad yra skatinami, būtų palaikyti dar didesniais pamišėliais, negu yra iš tikrųjų. O dabar? Dabar Aličė ir Matijas – tarsi pirminiai skaičiai, be galo vieniši, besidalinantys tik iš vieno ir iš savęs pačių. Kokia gi iš jų pora?

Matematikai juos vadina pirminiais dvyniais: tai pirminių skaičių poros, labai artimos, beveik kaimynės, nes tarp jų visada yra lyginis skaičius, neleidžiantis jiems susiliesti iš tikrųjų.

Aličei ir Matijui nebūtinas net tas juos skiriantis laimingasis „lyginis skaičius“. Praraja tarp jų nemažėja net tada, kai nėra jokio trečio žmogaus. Jie neišbrenda iš savo vienatvės net tada, kai ima atrodyti, jog jie tuoj tuoj perlauš savo kiautus ir susijungs, bet nieko neįvyksta. Turėdami visas sąlygas būti drauge, greičiausiai net ir norą,  tačiau jo nepakanka. Vienatvė įsisiurbė į juos iki kaulų smegenų.

Ir ne tik vienatvė. Yra dar kai kas – tai jų polinkis į savidestrukciją. Anoreksija ir bulimija, savęs žalojimas – jie kankina savo kūnus, tarsi bausdami save už tai, kad gyvena. Arba norėdami tai patikrinti. Todėl kiek makabriškai atrodo liaunas daigelis ant knygos viršelio. Tarsi viltis – tačiau romano veikėjų kasdienybėje nėra jokios vilties.

Knygynuose šią knygą rasite tarp paaugliams skirtų romanų, tačiau, mano akimis, toks priskyrimas gali šiek tiek klaidinti. Nors abu pagrindiniai veikėjai yra jauni, tai, ką jie išgyveno, kokiais tapo, su kokiomis problemomis susidūrė, yra be galo rimta. Ir nesugebėjimas suartėti su kitais – tėvais, draugais, mylimaisiais – tai tik ledkalnio viršūnė. Galbūt mes tiesiog pripratome prie pramoginio literatūros aspekto? Skaitydami šią knygą greičiausiai neturėsite progos nusijuokti, net nusišypsoti. Ji neturi to paaugliško šėlo. Tai rimta, labai „suaugėliška“ knyga. Slogi ir sudėtinga, nedalinanti pažadų apie tai, kad viskas kada nors susitvarkys. Pasaulyje „Pirminių skaičių vienatvės“ populiarumas prilygsta S. Meyer „Saulėlydžiui“, tačiau šios knygos neturi nieko bendro.