„Dovanėlė“

Kas gi nėra girdėjęs apie „Baubą“ – Iljos Bereznicko filmuką, visai pagrįstai tituluojamą geriausiu lietuvišku animaciniu kūriniu? Šiemet, prieš pat Kalėdas, minėtas autorius grįžta su mažiausiems skirta staigmena – knygele „Dovanėlė“.

Dažnai pastebiu, jog suaugę animatoriai kuria labiau vaikų tėvams, o ne jų atžaloms. „Baubas“ – ne išimtis: nors mielai žiūrėjau jį ir vaikystėje, tik paaugusi pradėjau iš tiesų vertinti: už sumanymą, jo įgyvendinimą; už personažus ir (ypač) už jų šmaikščius tekstus. Vaikams gi rūpi kiti dalykai.

Su „Dovanėle“ yra kiek kitaip. Ją reikia ne klausyti, o žiūrėti. Tekstas šiuo atveju yra labai paprastas (nenorėčiau vartoti žodžio „primityvus“), pati istorija taip pat: pasakojama apie Kalėdų senelio nuotykius. Kūrinukas nedidelės apimties, tad ir nutikimų ne tiek daug, ir nėra jie kažkuo ypatingi. Nedrįstu spėlioti, koks būtų rimtųjų suaugusiųjų vertinimas, tačiau mano vaikai sužavėti – „Dovanėlės“ skaitymas ir žiūrinėjimas tapo mūsų šeimos prieššventiniu ritualu. Tad ši miela, neapkrauta sudėtingais išvedžiojimais bei moralais knygelė, kurią autorius dedikuoja savo anūkui, galėtų iš tikrųjų tapti smagia dovana patiems mažiausiems skaitytojams.