“Silva rerum II”

Antrasis, labai neprisvilęs K. Sabaliauskaitės blynas

„Atėjus žiemai ir artėjant šventoms Kalėdoms ji vis dažniau susimąstydavo apie raštus ir įrašus – apie kreidos maro kryžius ant durų, kurie dabar bluko po snaigėm, apie notarų laiškus, išskrebentus tvirta bejausme ranka, apie virpančius iškvėpintus meilės raštelius, apie granite ir marmure iškaltus vardus ir skaitmenis; apie tai, kad galiausiai viskas telpa tarp dviejų skaičių; kad visos vaikystės Kalėdos ir Velykos, ir kelionės, ir ašaros, ir bučiniai, ir nuodėmės, mirtys ir gimdymai, karai ir vestuvės galiausiai tėra tik trumpas brūkšnelis tarp dviejų datų <…>.“

Būtent apie vieną tų brūkšnelių, kuriame sutelpa ir karas, ir maras, ir badas, ir dalis Norvaišų giminės istorijos, pasakoja antrasis Kristinos Sabaliauskaitės barokiškas šedevras. Negaliu jo pavadinti kitaip – nes būtų visiškai nedora tokias preciziškai aprašytas detales, charakterius ir istorijas pavadinti kokiu kitu žodžiu. Ir kaip kitaip bepavadinsi knygą, su kuria praleidęs savaitgalį jautiesi nepaguodžiamai liūdnas, nes savi laikai atrodo pilki ir neįdomūs, o į anuosius grįžti nebeleidžia užverstas paskutinysis knygos puslapis.

John Irving yra pasakęs trumpai ir aiškiai: „Skaitykite romanus. Pamirškite gyvenimą“. Ir netgi jei K. Sabaliauskaitės romanas yra paremtas istoriniais įvykiais, vis tik sunku patikėti, jog kažkada Vilniaus senamiestis buvo nusėtas nuo maro sustingusiais lavonais, jog švedai ar rusai karo metu galėjo tiesiog pasibelsti į dvaro duris ir ramiai sau pranešti, kad užima dvarą ir nuo šiol čia viskas priklauso jiems, jog žmogžudystė buvo mažesnis nusikaltimas nei bedievystė.

Galbūt šiais laikais sunkiausia įsivaizduoti ne tą prabangą ir didybę – nes ir jos šiandien yra, gal kiek mažesniais mastais – bet griežtą luomų sistemą, santvarką, kurioje gimęs valstiečiu bajoru netapsi, ir, kad ir kaip besistengtumei, net ir kraujo perpylimas nebūtų padėjęs tapti kilmingesniam. Šiuolaikiniame pasaulyje, kuris taip kovoja už visokią įmanomą lygybę, tarsi utopija atrodo laikai, kai vyro gyvenimas skyrėsi nuo moters kaip diena nuo nakties, jau nekalbant apie valstiečius ir kilminguosius. Tačiau net ir tokiame pasaulyje virė aistros, dar karštesnės, nes juk draudžiamos, meilužės būdavo oficialios, tik homoseksualumas – slepiamas.

Antroji „Silva rerum“ dalis pasakoja pirmojoje knygoje ištekėjusios Uršulės, buvusios novicės, senatvės, jei taip galima pavadinti 37-erių metų amžių, laikus. Pasakojime įsipina ir jos giminių Jono Izidoriaus su žmona Ona Kotryna šeimyninė, ne itin nusisekusi istorija, ir buvusio Uršulės vaikystės draugo Jono Tarvydo gyvenimas bei jos brolio Kazimiero likimas, jos protingo žydo gydytojo padėtis tuometiniame Vilniuje, kai šio tautiečius apkaltindavo nebūtais dalykais ir bausdavo mirtimi.

Ir jei kiekvieno mūsų gyvenimas tėra brūkšnelis tarp dviejų datų, tai šios knygos gyvenimas neabejotinai yra storas ir įvairiausiais raštais margintas brūkšnys, talpinantis savyje visa, ko reikia spalvingam gyvenimui ar įdomiai knygai, o greičiausiai – abiem. Ir jei yra knyga, priverčianti jausti kažkokią tuštumą ją perskaičius (nes norisi, kad ji tęstųsi ir tęstųsi) ir priverčianti akimis ieškoti Uršulės namo einant Arklių gatve, tai ji neabejotinai padaro ir kiekvieno skaitytojo gyvenimo brūkšnį prasmingesnį.