“Silva Rerum”

Perskaičiau visą knygą užsimiršusi, susižavėjusi ir įsijautusi, nors visada maniau, kad neskaitysiu jokių romanų, kurių autorė yra kokia nors „-auskaitė“ ar „-ytė“ (ar „-evičiūtė“), o tuo labiau pagerbta pačios „-aičių“ „-aitės“ – Jurgos Ivanauskaitės! – premija. Tegul jos kūryba ir beprotiškai puiki, vis dėlto ne mano skonio (gal todėl, kad buvo privaloma skaityti mokykloje). Nors buvau įsitikinusi, kad net geriausių lietuvių autorių kūrybą man tiesiog tingisi skaityti, gal per sunku, gal pernelyg lietuviškai ūkanota. Ir skaitydavau tik lietuvius fantastus, pramogai, ir tai ne visus.

Ir jau tikrai maniau, kad niekad neskaitysiu jokių istorinių, barokinių romanų apie bajorus, ypač apie LDK bajorus, ir apie jų dukteris, užsinorėjusias į vienuolyną.

O vis dėlto. Knyga plinta tarsi virusas, per draugus, net per atsitiktinius pažįstamus, iš rankų į rankas, iš lūpų į lūpas, ir prilimpa kaip liga, ir net persirgus visus 286 puslapius, neišeina iš organizmo, ir kurį laiką dar temdo smegenis taip, kad imi ir užsisakai sraigių restorane, nors iškart net nepameni kodėl, ir tik jas atnešus, prisimeni, kokioje knygoje skaitei, kaip jas reikia valgyti.

Fantastiškai gera knyga. Lygiai kaip „Nužudyti strazdą giesmininką“ („To Kill a Mockingbird“) – jei niekad nemanei, kad skaitytum knygą apie Amerikos miestelio vaikus Depresijos metais, tai atsiversk tą knygą ir iškart apsigalvosi, nes tie konkretūs vaikai tiesiog labai įdomūs. Kaip „Vandenskyros kalva“ („Watership Down“): juk neskaitytum knygos apie triušius, tegul ir labai savotiškus, ar ne? Taip ir „Silva Rerum“: patiks ir tiems, kas neskaitytų knygų apie bajorus, nes jiems bajorai neįdomūs. O vat šitie konkretūs bajorai sudomins.

Lengvabūdė bajoro dukra Uršulė išsigąsta mirties ir nusprendžia niekada nemirti. Juk šventieji – nemirtingi! Tad ir ji stos į vienuolyną. O dar ji, kad nenusidėtų, niekada nepyksta, nesibara ir nesimuša. Nors norėtų. O šalia – brolis dvynys, kuris ją kaip nuluptą pažįsta. Juk visi, kas skaitome knygas, žinome, kad negalima laikyti pykčio savyje, negalima slėpti nepasitenkinimo ir ryti ašarų, melagingai besišypsant. Tačiau kodėl negalima? Ir kuo tas baigsis Uršulei?

O čia dar pasipainioja toks likimo sužalotas šėtoniškas jaunuolis, kuris kovoja už teisę būti savimi (vadovauja ilgaplaukiams Vilniaus gatvių kare prieš skustagalvius – ir tai barojų laikais!), nors tuo pat metu rašo mokslo darbą apie melą ir apsimetinėjimą – apie retoriką, oratorystę ir manipuliavimą kūno kalba. Ir kas savaitę vis „išduria“ po moteriškę. Šiaip sau, treniruojasi.

Nors ir neįvardintos, egzistencinės temos (mirties baimė, autentiškumas, buvimas savimi) užburia. Tais laikais dar nebuvo egzistencializmo, bet visais laikais buvo užtektinai melo, apsimetinėjimo ir saviapgaulės. Jau buvo visiems primetami vaidmenys, ir net bajorai – ypač bajorai ir bajorienės – buvo net neatsiklausus įspraudžiami į rėmus, kurių visai mielai gal išvengtų. Tad kaip paprastais žodžiais, nesigriebiant dar neišrastų išmonių (kaip „egzistencializmas“ ir „autentiškumas“ – užtikrinu, šioje knygoje šių žodžių nerasite), išsilaisvinti iš kvailų pančių, kitąkart pačios sau primestų?

Vertinimas: jėga. Skaitom ir laukiam dar. Verčiam į užsienio kalbas ir dovanojam užsieniečiams draugams. Tegul perserga lietuvišku virusu, gal padaugės Vilniuje turistų.

Silva Rerum: romanas / Kristina Sabaliauskaitė. – Vilnius: “Baltų lankų” leidyba, 2008. – 286 p.