„Prieš mirtį norisi švelnaus“ – nešvelni

Kai būdama moksleivė pirmą kartą paėmiau Sigito Parulskio knygą į rankas, likau švelniai sužavėta. Nors nesu labai didelė šiuolaikinės literatūros mėgėja, bet man visi keiksmažodžiai, š…dai  ir pimp…lai (nebūsiu tokia drąsi kaip rašytojas ir nepateiksiu visko atvirai) bei kitos tiesmukiškos meninės formos (jei jas taip galima vadinti) atrodė vietoje ir laiku. Ne todėl, kad tai atrodė kažkas naujo literatūroje savaime –  o dėl to, kad tame buitinės kalbos ir visiškai neromantiškų situacijų mišinyje sugebėjau tarp eilučių įžvelgti sau kažką artimo ir gilaus.

Tiesa, diskutuojant su mokytoja apie, berods, „Miegą ir kitas moteris“, mūsų nuomonės išsiskyrė: ji pasakė, jog S.Parulskio knygose reikia perskaityti labai daug š…do (labai negražu kartoti tokį žodį jau antroje recenzijos pastraipoje, bet nuoširdžiai manau, kad rašant apie Sigito knygas to sunku išvengti), kad jame atrastum auksą. Tuomet su ja nesutikau, tačiau perskaičius šią knygą tenka pripažinti, kad:

1. Arba aš pasikeičiau ir istorijos/pamąstymai man tapo tolimi ir nesuprantami tiek mąstymo ir jausmų prasme, tiek elementaria veiksmų seka.
2. Tai tiesiog nėra pati geriausia S. Parulskio knyga.

Kadangi nelaikau savęs rimta literatūros kritike, visgi balsuosiu už antrąjį variantą, suvokdama, kad iš šio rašytojo aš negaliu ir neturiu tikėtis nei šviesaus rytojaus aprašymų, nei ramybės savo sielai – greičiau priešingai, ir pats knygos autorius tai pripažįsta. Nes „kafkiškai sukrečiančios ir absurdiškai komiškos istorijos“ (niekada nemėgau knygų aprašymų, kurių reikšmę iššifruoti trunka ilgiau nei perskaityti pačią knygą) labiau sukrečia ir kažkaip sunepatogina, nei prajuokina. Man tiesiog per daug „nepatogios tiesos“ (būtent taip save apibūdina rašytojas – nepatogios tiesos sakytojas, jokių būdu ne cinikas) vienoje vietoje: tėvų prievartaujamų dukrų, moralę praradusios valdžios, apie didesnes krūtis tesvajojančių moterų ir nemigos.

Žinoma, tokių istorijų kontekste atrandi labai netikėtų įžvalgų, kurios priverčia susimąstyti. Daugiausia jų radau jau knygai besibaigiant (o gal tiesiog tik knygos pabaigoje pradėjau suvokti, ką norima pasakyti), tokių kaip: „Didžiausia klaida manyti, kad Dievas kažkur išorėje, kur galima ateiti ir pasiimti. Kaip ir menas, kaip ir katarsis, gyvenimo prasmė ir kitas be galo svarbus bagažas. Viskas mūsų viduje. Jeigu kultūra, religija, jeigu asmeninis ir bendruomeninis sąmoningumas yra per žemas, jeigu asmenybė neparengta vartoti Dievo (dvasingumo ar šiaip estetikos, etiko, ko tik norite), niekur to ir nerasi.“

Dar pridėčiau nuo savęs, jog tas pats ir su literatūra. Nepasiruošusio ji nesujaudins, nepalies, neužkabins. Galbūt šiai knygai aš dar nesuaugau, patyriau per mažai skriaudų ir pernelyg naiviai žiūriu į gyvenimą. O gal man ir nesuprasti, kokie egzistenciniai klausimai kyla vyrui, laikančiam pusmetrinį dirbtinį jaučio pim…lą. Tiek jau to. Iš dalies, kritikuoti šią knygą tas pats, kas kritikuoti gyvenimą, kad jis nesiklosto, kaip tu nori. Kita vertus, juk kartais klostosi? Štai šitos dalies man knygoje ir trūko.