“Ilja. Paliesti dievą”

Knygų anotacijų paprastai neskaitau – jas rašo itin optimistiškai knygos atžvilgiu nusiteikę žmonės (kurie, be jokios abejonės, turi tikslą tą knygą dar ir parduoti). Pompastiškų frazių galima parinkti kiekvienam kūriniui, ir, kaip taisyklė, kuo jos skambesnės, tuo mažiau atitinka tikrovę.

Romano „Ilja. Paliesti dievą“ anotacija žadėjo skaitymo malonumą, prilygstantį Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“. Drąsus teiginys. Pernelyg drąsus, deja.

Vos atsivertęs šią knygą, pradedi svarstyti, kurgi būsi patekęs. Lyg ir dabartiniai laikai aprašomi (buvau sudvejojusi, tačiau visos abejonės išsisklaidė, pagrindinei knygos veikėjai, kaime atostogaujančiai farmacijos studentei Aurelijai, išsitraukus mobilųjį telefoną). Kodėl, rūpūs miltai, jie visi kalba taip, tarsi stovėtų prie lentos lietuvių kalbos pamokoje ir savo prakalbėles būtų mintinai iškalę? Visi: rusai ir lietuviai, seni ir jauni, kaimo bernai ir miesto mergelės. Tai ir yra tas žadėtasis skaitymo malonumas? Juk teksto stilizavimas turėtų būti kažkaip logiškai pagrįstas.

Skaitydami „Ilją“ galite paskęsti rašytojos G. Bružienės iškalboje. Žinoma, jos leksikos platumų galima tik pavydėti. Tačiau šiuo atveju puikiai tiks visiems žinoma patarlė apie tai, kas atsitinka „iš didelio rašto“… Galbūt autorei pakišo koją noras „įtikti visiems“ (apie tai ji užsimena viename interviu)? Jau Džordana Butkutė žinojo, kad tai neįmanoma, jei nesi doleris. Tai, kas turėjo tikti visiems, greičiausiai netiks niekam. Galbūt vertėjo pasirinkti ne tokį populiarų žanrą?

Beje, pati kūrinio tema yra ganėtinai įdomi, unikali (vietiniame kontekste, žinoma). Lietuviškų paranormalios meilės istorijų (be jau „Pinigų kartoje“ aprašytos „Emos salos“ ir neseniai pasirodžiusio jos tęsinio) nelabai ir rasime. Ir G. Bružienė, atrodo, išmano tai, apie ką rašo:  farmaciją, žolininkystę, genetiką. Jei sugebėsite nuryti neįprastą tokiems romanams rašymo stilių, turinys gali pasirodyti visai neblogas: yra paslaptis, kurią tenka narplioti drauge su kiek kvailoka pagrindine veikėja, įtampa išlaikoma ir pakurstoma ten, kur reikia. Tačiau… Prasčiau sekasi aprašinėti pačią meilės istoriją, jausmus. Panašu, jog žymioji Stephenie Meyer, anaiptol nepagarsėjusi itin turtingu žodynu, su šia užduotimi susitvarkė kur kas geriau.

Perskaičiusi klausiau savęs, kam gali tikti tokia knyga? Galbūt dovanai, pavyzdžiui, paauglėms, kurioms neprošal būtų praplėsti žodyną, ir kurių neatbaidytų jaunatviška romano tema, – ir vilkas bus sotus, ir avis patenkinta. Bijau tik, kad efektas gali būti ir visiškai priešingas: skaitytojas, kurį „Ilja“ turėtų supažindinti su neabejotinu lietuvių kalbos grožiu, gali patirti atmetimo efektą. Taip, „Ilja“ gali gerokai suerzinti.

Džiugu tik tai, kad tęsinio, atrodo, nebus. Ir tai visai nereiškia, jog nenorėčiau perskaityti kito Giedrės Bružienės romano. Kodėl gi ne? Su sąlyga, kad jis neturės pretenzijos „patikti visiems“.