“Emigrantės dienoraštis”

Mėgstančios koncertuose valgyti varškę Zitos Čepaitės pristatinėti turbūt jau niekam nebereikia. Būsimos knygos leidėjai, užvirus visai tai košei (oi, atsiprašau, varškei), greičiausiai plojo katučių – geresnės reklamos „Emigrantės dienoraščiui“ nė nesugalvotum.

„Ši knyga – tai bandymas iš vidaus atskleisti emigrantišką gyvenimą ir emigrantišką savijautą. Apie tai prabilti buvo svarbu ne vien dėl to, kad mano pačios gyvenime tirštai susikaupė emigrantiškos patirties, bet ir dėl to, kad Lietuvoje likusių akimis iš gimtojo krašto išvykę žmonės tarsi tampa kitarūšiais. Nebūtinai geresniais ar blogesniais, tačiau kitokiais, kurių gyvenimo būdas ir elgsena žadina įtarų smalsumą.“

„Dienoraštis“ iš tiesų nėra dienoraščiu – jame nėra datų. Tai greičiau esė rinkinys (su tam tikromis išlygomis – čia vyrauja žurnalistinis stilius, o meninio dažnai pritrūksta). Tačiau nepaisant „žanrinio neapibrėžtumo“, slysti tekstu nepaprastai lengva ir dažniausiai malonu.

Tik štai pačios istorijos malonumo greičiausiai nesuteiks. Čia aprašomos emigrantinės patirtys, nors ir įvilktos į lyg ir linksmumo, lyg ir lengvabūdiško šmaikštumo skraistę, yra dažniausiai slogios. Ne, autorei neteko rinkti šampinjonų ar šalti mėsainių fabrike. O ir rašo ji lyg ir apie save, lyg ir apie kitus – skaičiuoja, kiek kainavo jos apatiniai, pasakoja apie „savo babajų“, bet ir lankosi teismuose, kur teisiami nusikaltę jos tautiečiai. Niekada negyvenau Londone, tačiau atsisakau tikėti, kad gyvenimas ten gali būti tik toks. Toks… joks. Net patiriami malonumai yra kažkokie liūdni, neteikiantys džiaugsmo. Tiesą sakant, nors ir nelaikau save labai jautria, nakčiai prisiskaičiusi šios knygos, sapnavau košmarus.

Nežinau, kas laiko Zitą Čepaitę svečioje šalyje (ir perskaičiusi šią knygą to tikrai nesupratau) – jos nuomone, gyvenantys ten, kad ir kaip besistengtų, niekuomet netaps kažkuo. Ne visi, žinoma, ir siekia tuo kažkuo tapti. Tačiau jei šia knyga buvo siekta panagrinėti „emigrantišką gyvenimą iš vidaus“, aš pritrūkau joje kitokios, bent kiek šviesesnės patirties. Nebent knyga buvo rašyta valdžios užsakymu ir skirta atbaidyti dar likusius Lietuvoje nuo emigravimo. Ką gi, tokiu atveju tikslas pasiektas su kaupu.