“Afganistano kariai”

„Išgyvenome nereikalingo karo pamokas“, – taip skamba knygos pradžioje spausdinama Afganistano karo veterano Z.Stankaus išvada. Karas Afganistane prasidėjo 1979 m. ir truko dešimtmetį. Iš Lietuvos į šį karą buvo išsiųsta apie penkis tūkstančius, daugiausiai jaunų, nepatyrusių, Tarybinės armijos šauktinių. 96 iš jų namo grįžo cinkuotuose karstuose, šimtai suluošinti fiziškai, tūkstančiai palaužti dvasiškai.

Jauna leidykla „Knygius“ debiutuoja su knyga, kurios tema vis dar yra opi ir domina daugybę žmonių, prisimenančių, ką apie Afganistano karą rašė tarybinė spauda, kalbėjo radijas ir televizija. Tuometės TSRS propaganda, ir tai, kas buvo kalbama apie Afganistaną valdžios lūpomis, gerokai prasilenkia su tuo, kas išties vyko karo zonoje. Daugybė jaunų vyrų buvo tiesiog įmesti į karo sūkurį, nors niekuomet nebuvo tinkamai paruošti, o valdžios motyvacija (neva „reikia ginti Tėvynę“) skambėjo visiškai neįtikinamai. „Kodėl ir nuo ko turėtume gintis? Juk mūsų niekas nepuolė?“, – tokias ar panašias savo mintis knygoje prisimena ne vienas kareivis. Daugeliui jaunuolių Afganistanas buvo ne kas kita, kaip tikrosios tremties vieta. Tremties kurioje turėjai kautis nežinia kieno paliepimu, tačiau aiškiai žinodamas už ką – už galimybę gyvam ir sveikam grįžti namo, į Tėvynę.

Knygoje spausdinami ne tik pačių karių išgyvenimai bei atsiminimai, tačiau ir jų artimųjų mintys, laukiant žinių apie kariaujančius sūnūs, draugus, mylimuosius. Ką išgyveno motinos tų, kurie buvo pašaukti „ginti Tėvynę“? Kokia buvo tamsiausia karo pusė? Visa tai iš pirmų lūpų galite išgirsti knygoje „Afganistano kariai“.

Išleista 2500 vienetų tiražu, gausiai ir įdomiai iliustruota bei gražiai ir estetiškai apipavidalinta knyga tikrai nusipelnė vietos bet kurioje knygų lentynoje. Veteranų ir jų artimųjų prisiminimai tikrai prikaustys dėmesį ir sudomins skaitytoją, nors kai kurios knygos vietos gali pareikalauti ypatingai šaltų skaitytojo nervų ir racionalaus aprašomų įvykių vertinimo.