“Susitikę dykumoje”

Pagal Saudo Arabijoje galiojančius įstatymus jokia moteris negali gyventi be globėjo. Tai gali būti bet kuris kraujo giminatis: tėvas, brolis, sutuoktinis, o senatvėje – sūnus (!). Globėjas sprendžia, ar jai leisti keliauti, mokytis, gydytis, net operuotis. Žodžiu, jos ten yra tarsi naminiai gyvūnėliai arba, kaip rašo žmogaus teisių gynimo organizacijos, „amžini vaikai“. Išsiskirti su žmona vyrui labai lengva, žmonai palikti vyrą – žymiai sunkiau. Vaikai skyrybų atveju lieka tėvui. Tiesa, labai mažiems vaikams tarsi ir reikia motinos globos, bet tėvas gali pareikšti, kad ji – paleistuvė ir bloga motina (arba užsienietė). O šios nuomonė, žinia, į dangų neina…

Danė Helle Anglijoje susipažino su šauniu, išsilavinusiu arabu Ti, kai jis, matyt išgyveno maištavimo būseną (nors jis buvo apie 10 metų vyresnis už ją): gėrė, valgė kiaulieną, nesimeldė, nelankė mečetės, studijavo įvairias Rytų filosofijas, mokė akupunktūros ir prisiekinėjo nekenčiąs Saudo Arabijos ir niekad ten nesugrįšiąs. Štai toks, regis, visai nepavojingas Saudo Arabijos pilietis.

O tada jie ilgai ir laimingai gyveno, susilaukė keturių vaikučių, apsigyveno atogrąžų saloje, bandė kurti savo verslą… Žinoma, buvo ir neištikimybės (vyro), ir pykčių, ir kontrolės, ir riksmų, ir smurto, ir nekalbadienių, ir seksualinio boikoto, bet kurioj šeimoj to nepasitaiko, tiesa? (Ironizuoju; vaikai, jeigu skaitot šią rašliavą, patikėkit, net jei užaugot panašioje „normalioje“ šeimoje, tikrai įmanoma ir verta kurti tokią, kurioje to nebūna). Kol vieną dieną Ti neištvėrė, išvertė miegančius vaikus iš lovos ir slapta nuo žmonos išsigabeno juos į Saudo Arabiją. Ir dar atsiuntė pranešimą, kad su ja išsiskirta. Še tau, moterie.

Dabar, aišku, jau galima įsivaizduoti vergų chorą fone giedant: „pati kalta, kam tekėjo už arabo, pati kalta, kad prieštaravo vyrui ir norėjo pati užsidirbti, pati kalta, kad vyras pabėgo“ ir taip toliau. Bet auka nekalta dėl to, kad prieš ją nusikalto kitas. Apgavo, pasinaudojo ir apiplėšė. Ir, pasirodo, jeigu auka pati žino, kad yra nekalta dėl prieš ją įvykdyto nusikaltimo, ji gali labai daug pasiekti net ir tokioje baisioje situacijoje.

Žodžiu, knygą verta skaityti. Labai daug informacijos apie tai, kaip atpažinti, kaip saugotis, ką daryti, kai jau nutiko, ko nedaryti, kaip gauti vizą, kaip elgtis pačioje šalyje ir t.t. Netgi – ką daryti ir ko tikėtis, kai atgausi vaikus (nes jie juk bus mažučiai arabai, tokie pat, kaip tave nuskriaudęs vyras; kai pagalvoji, juk ir jie kada nors ateityje galėtų kažką panašaus iškrėsti kokiai naivuolei… bet apie tokią galimybę knygoj neužsiminta.)

Žinoma, knyga turi ir trūkumų. Joje pilna visokių labai ilgų lyrinių nukrypimų apie autorės vaikystę ir apie ekologinį Balio salos koralų auginimą… Net apie nesantuokinį seksą, tiesa, jau po skyrybų, bet vis tiek: čia skaitai, kaip ji kraustosi iš proto, pamačius, kad neteko vaikų, čia jinai jau siautėja su kažkokiu jaunuoliu, kurį pakabino kavinėje. Tikėkimės, kad jos buvęs vyras nesugebės antrą kartą pagrobti, pavyzdžiui, jauniausiojo vaiko (jam dabar maždaug 16 metų), nes po šios knygos ji į tą šalį tikrai nebepateks…

Nelabai džiugina ir laiminga pabaiga, tokia jau visai deus ex machina, nes panašiai pasisekti gali tikrai ne kiekvienai: reiktų labai jau kvailo buvusio sutuoktinio.

Vertinimas: skaityti būtina, nepraleisti.