“Šantaramas”

„Kokia tikroji Indija? Skaitykite – to neįmanoma pamatyti!“  –  „Šantaramo“ skaitytojas pasitinkamas tokiais žodžiais knygos viršelyje. Perskaitę knygą ir pabuvoję Indijoje galės ginčytis – ar aprašyta šalis iš tikrųjų yra „ta tikroji“ Indija ir ar iš tiesų jos pamatyti neįmanoma. Aš, užvertusi paskutinį knygos puslapį galvoju apie tai, kad tos „tikrovės“ patirti visai nenorėčiau.

Knygos anotacija pateikia daug faktų apie šios knygos autorių G.D Roberts – narkomanas, plėšikas, vagis, kontrabandininkas. Daug rėkiančių, skandalingų žodžių – nors ir panašūs į tiesą, tai tėra etiketės, nieko nepasakančios apie patį žmogų. O jei pabandytume kitaip? Žmogus, gyvenęs Bombėjaus lūšnyne, įkūręs ten kliniką, mokęs vaikus anglų kalbos, visada pasiruošęs padėti? Žmogus, pasiryžęs kariauti svetimame kare – ir mirti jame, kartu su tais, kuriuos laiko savo draugais, savo šeima? Žmogus, praradęs viską, net savo vardą…

Taip, pradėkime nuo vardo. O gal reikėtų sakyti – vardų? Pagrindinis veikėjas išlipa Bombėjuje su pasu, kuriame įrašytas Lindsėjaus Fordo vardas. Jis, pabėgęs iš Australijos kalėjimo, yra ieškomas visame pasaulyje. Tai nėra jo tikrasis vardas. Bet ir šis neilgam išsilaiko.

„ – O jūsų geras vardas, misteri Lindsėjau, iš tikrųjų nėra labai geras, tik nepykit, kad sakau į akis. Indams nepatinka tokie ilgi cypūs vardai, man irgi.

–        O, tau irgi?

–        Atsiprašau, bet taip. Nepatinka. Nė kiek. Nė truputėlio. Nė per nago juodymą, nė per aguonos grūdą…

–        Ką gi, – nusišypsojau, – ko gero, nieko negaliu padaryti.

–        Pamaniau, kad trumpas vardas – Linas – daug geriau, – pasiūlė jis. – Jei neprieštarausite, vadinsiu jus Linu. (…)

–        Taip, gerai, Linas tiks.

–        Labai nuostabu! Aš didžiai laimingas, kad jums jis patinka, šis vardas. Ir kaip mano vardas hindi kalba reiškia „šviesos sūnus“, taip jūsų vardas, Lin, turi puikią ir laimingą prasmę.

–        Tikrai? Ir ką gi Lin reiškia hindi kalba?

–        Pimpalas! – džiaugsmingai paaiškino jis, tikėdamasis, kad apsidžiaugsiu ir aš.“

Ir žinote, per beveik 800 puslapių nepasitaikė nei vieno atvejo, kad iš jo būtų pasišaipyta dėl „puikios ir laimingos“ vardo reikšmės. Matyt tie, kurie galėtų tai padaryti, nemokėjo hindi…

Netrukus Linas gauna dar vieną vardą – Šantaramas – „ramus žmogus“. Tačiau ir jis nenuramina jo maištingos sielos.

Viso pasaulio kritikai svarsto, kiek tiesos, autobiografiškumo yra „Šantaramo“ pasakojamoje istorijoje. Galima juos suprasti – sunku patikėti aprašomais įvykiais. Sunku, tačiau kartu labai paprasta – Lindsėjus, vos spėjęs išsilaipinti Bombėjuje, tampa Linu – virsdamas tikrų tikriausiu indu. Jo istorija yra tikra, net jei buvo išgalvota.

Sunku atsakyti į klausimą, apie ką yra ši knyga. Greičiausiai ji yra tiesiog apie gyvenimą. Tai bandymas išgyventi, kai likimas – arba tavo sprendimai – bloškia tave ant kelių. Tai filosofinė kelionė į save. Žinoma, yra nemažai žmonių „atradusių save“ Indijoje. „Šantarame“ iš jų švelniai pasišaipoma. Tai dvasinga knyga, tačiau ne tokia, kokias galbūt esate pratę skaityti.

Ji spalvinga lyg Bolivudo filmas. Čia šokama ir dainuojama. Čia galite pajusti skurdo ir prabangos kvapą, įsivaizduoti katės dydžio žiurkes ar šunų gaujas. Čia susidursite su neįsivaizduojamu žiaurumu ir neįsivaizduojama meile. Pabuvosite lūšnyne, kalėjime, kare. Ir – „Leopoldo“ restorane, Madam Žu viešnamyje, Prabhakaro kaime. Susipažinsite su daugybe žmonių – tikiu, kad kai kuriuos pamilsite taip, kaip juos pamilo pagrindinis šios knygos veikėjas. Kai kurie jų jus nuvils taip, kaip nuvylė jį. Galiausiai – tai knyga apie garbę.

„Kartą Letė pasakė, kad jai keistai ir nederamai skamba mano apibūdinimas „garbingas“, kalbant apie nusikaltėlius, žudikus ir mafijozus. Man atrodo, kad sąvokas painiojo ji, o ne aš. Ji neskyrė garbės nuo dorybės. Dorybė susijusi su tuo, ką darome, o garbė – su tuo, kaip darome“.

Tai knyga apie žmogų, kuris nebeturi ką prarasti, todėl karts nuo karto praranda viską iš naujo.