„Ritualai“

1980-aisiais parašyti „Ritualai“ – pirmoji lietuvių skaitytojų pažintis su olandų rašytoju Ceesu Nooteboomu. „Šiais laikais vargu ar rasi nuostabesnį ir labiau įkvepiantį malonumą nei skaityti Ceeso Nooteboomo knygas“ – tokius skambius žodžius rasite ant knygos nugarėlės esančioje anotacijoje. Ar tai – tiesa?

Taip. Tik „Ritualų“ skaitymą derėtų taip pat paversti ritualu. Mano klaida – šią nedidukę knygelę ketinau ramiai suskaityti važinėdama į darbą ir iš jo. Tik štai toks skaitymo būdas pasirodė esąs visiškai netinkamas šiai knygai. Gal netgi šventvagiškas. Į „Ritualus“ reikia įbristi, skirti jiems pakankamai laiko, dieną, gal dvi – priklausomai nuo jūsų skaitymo tempo. Įbristi ir tikėtis išlikti gyviems. Mirties joje, šiaip ar taip, netrūksta.

„Ritualai“ pasakoja Inio Vintropo istoriją. Arba tai jis, Inis, pasakoja mums istorijas. Apie savo santykius su moterimis, Dievu ir religija, pasauliu apskritai. Apie gyvenimą ir mirtį. Apie pranašystes. Trys romano dalys – trys vyrai, jų ritualai, mirtys. Romanas prasideda nevykusiu Inio bandymu nusižudyti. Savižudybe, kurią jis pats, horoskopų rašytojas, sau išpranašavo.

Ir kodėl niekados negalima parašyti: Gerbiamasis Vėžy, tu susirgsi vėžiu, arba: Liūte, šiandien tau nutiks kraupus dalykas, tavo žmona paliks, o tu nusižudysi?

Galbūt todėl, jog žodžiai turi įkyrią savybę virsti kūnu? Bent jau šioje knygoje. Arnoldas Tadsas, kuriam skirtas antrasis romano skyrius, taip pat išpranašauja savo mirtį. O gal ją prisišaukia? Arnoldo sūnus, Filipas, su kuriuo mes (Ir Inis) susipažįstame trečiajame romano skyriuje, mirtį laiko neišvengiamybe. Tik laukia, kol bus išpildytos jo sumanytos sąlygos.

Arnoldo Tadso gyvenimas – tai bandymas suvaldyti laiką. Pasikartojantys veiksmai, gyvenimas pagal tikslų grafiką, matuojamą laikrodžio dūžiais. Jo paliktas sūnus, Filipas, žavisi japonų arbatos gėrimo tradicijomis. Ir galiausiai Inis – šiek tiek pasimetęs, šiek tiek filosofas, dar kiek – hedonistas („Tu negyveni,– kartą pasakė jo draugas rašytojas,– tu duodiesi nešiojamas“). Inio pasaulis yra valdomas akcijų biržos kursų. Ir moterų – pastovių ir atsitiktinių, tų, kurių vardus jis įsimena visam gyvenimui, ir tų, kurių vardų net nesužino.

Kas gi, tiesą sakant, yra vardai? Kuo ką tik įvykęs nutikimas pasikeistų, jei jis žinotų merginos vardą? Niekuo, bet jam vis tiek rodėsi, kad laikai, kuriais be vardų galima gultis vieniems su kitais į lovą, yra kažkokie netikę.

Ak, laikai. O tempora o mores! Jei knygos galėtų megzti draugystes, C. Nooteboomo „Ritualai“ pakviestų į pasimatymą Milano Kunderos „Nepakeliamą būties lengvybę“. Galbūt, susėdę prie juodojo raku indo, jos kalbėtųsi apie painius žmonių santykius, melancholiją, Dievą ir pabėgimą nuo jo. Ir sapnus.

Miegas yra nesąmonė. Keistas ir nieko nereiškiąs nebuvimas. Kažkuris iš žmonių, kurie tu pats esi, ilsisi, o visi kiti lieka budėti. Juo mažiau žmonių esi, juo geriau miegi.

Ritualuose svarbus tikslumas. Jo esmė – magiška „kaip“ ir „ką“ dermė. Tą patį galima pasakyti ir apie šį romaną. Tai, kaip jis parašytas, puikiai dera su tuo, apie ką jis yra. Tačiau patirti tai reikia patiems.