“Mano darbai dar nebaigti”

Thomas Ligotti yra netipiškas siaubo rašytojas: visą gyvenimą jį kankina ne tik depresija ir nerimas, bet kartais ir anhedonija – tokia būsena, kai fiziškai (dėl smegenų būklės) negali patirti jokio malonumo, kad ir ką darytum. Tokiais momentais jis regi pasaulį tokį, koks jis, jo nuomone, yra iš tikrųjų. Šiuo vaizdiniu ir pagrįsta jo siaubo filosofija: kad visa, kas gyva, o ypač tai, kas turi sąmonę, neturėtų egzistuoti apskritai.

Šiaip nepatarčiau skaityti jo filosofijos, t.y. knygos „Konspiracija prieš žmonių rasę“, nebent jus jau kankina pesimizmas ir depresija, arba jei norit šiems dalykams originalaus paaiškinimo. Priešingu atveju rizikuojate: ši filosofija skaitytojui kelia liūdesį ir mažina gyvenimo džiaugsmą.

Tačiau šia filosofija grįsta siaubo literatūra (bent jau Ligotti darbai) pakankamai giliai kapsto, kad darytųsi tikrai šiurpu beskaitant. Įsijausti į veikėjo kailį labai lengva, nors jis ir nėra malonus žmogus. „Mano darbai dar nebaigti“ yra labai stilingas, gilus, mąslus siaubo kūrinys, vienas iš trijų apsakymų šioje knygoje. Tema: darbas didelėje korporacijoje ir su tuo susijusios kančios, kai gyvenimas ir taip nemielas, o čia dar kolegos – žiaurūs, šlykštūs padarai, besimėgaujantys kitiems keliamu skausmu. Bendradarbių sąmokslai ir intrigos įgauna naują, siaubingą prasmę.

Kita vertus, galima pajusti ir ką mąsto tie Amerikos psichopatai, kurie vieną dieną į darbą atsineša šautuvą. Ir dvigubai baisiau tai, kad tokio žmogaus tikriausiai nepavyktų atpažinti iš šalies, kol ne per vėlu.

Ar galėtų taip pasielgti pats autorius? Jis teigia, kad apimtas anhedonijos jis negali net nusižudyti, nes tuo metu daryti bet ką atrodo vienodai siaubingai nemalonu. Be to, jis geria vaistus ir yra gydomas profesionalų, ir net sugeba dirbti leidykloje. Tad reikia tikėtis, kad jo neapykanta pasauliui ir liks pasyvi…

Jo kūryba ne tik primena H.P.Lovecraft‘ą, bet netgi jį paaiškina, nes panašu, kad pamatinis siaubo šaltinis jų abiejų kūryboje yra tas pats. Tik Ligotti galbūt daugiau gyvai bendrauja su žmonėmis, nei sugebėdavo Lovecraftas, todėl jo dialogai ir apskritai aprašomos socialinės situacijos atrodo kur kas realistiškiau.

Vertinimas: rekomenduoju siaubo literatūros mėgėjams.