“Garbė lėtumui”

Šį kartą ne apie finansus. Ir ne patarimus, kaip geriau organizuoti darbą, kad jis taptų greitesnis. Atvirkščiai.

Ar atpažįstate situaciją: šurmuliuojantis, tarkime, Berlyno aerouostas, o jūs skubate į lėktuvą. Vietoje to, kad į jį eitumėte koja už kojos, veržiatės per laukiamąjį tyliai keiksnodamas kiekvieną, kas pasipainioja kelyje. Prie oro uosto užkardos stojate į ilgos eilės galą. Ir susinervinate. Pasijaučiate tarsi po maratono atsitrenkęs į sieną. Čia nėra kas veikti. Tačiau nebesugebate nieko neveikti. Kad laukimas taptų produktyvesnis ir kuo mažiau panėšėtų į laukimą, imate vartyti laikraštį. Nervingai akimis bėgdamas per dienos naujienas, žvalgotės ir laukiate, kada jus įleis į lėktuvą.

Man taip teko. Bet daugiau taip nebenoriu. Kaip ir knygos “Garbė lėtumui“ autorius Carl Honore. Aš, kaip ir daugelis žmonių, noriu surasti būdą gyventi geriau. Tiksliau, surasti pusiausvyrą tarp greito ir lėto. Kad nepamirščiau, ko ėjau į parduotuvę, kad neraudonuočiau gero draugo nepasveikinusi su gimtadieniu, o ir apskritai, nepasiklysčiau savo visur priklijuotuose “post-it” geltonuose lapeliuose – atmintinėse.

“Skubėkite lėtai” – rėkiama knygos paraštėse. Negaliu pakęsti moralizavimo, bet ši knyga ne tam. Ir ačiū Dievui. Ji ne apie tai, kaip mes visi skubame ir kaip baisiai ritasi pasaulis. Ji skirta patarti, kaip išmokti skubėti lėtai.

“Visas mano gyvenimas tapo skubos pratybomis <…> Tarsi Skrudžas su chronometru, apsėstas noro išsaugoti kiekvieną laiko laiko gabalėlį. <…> Ir aš nesu toks vienintelis. Visi aplinkui mane – kolegos, draugai, šeima – įsukti į tą verpetą.” Rašytojas pirmą kartą pradėjo mąstyti apie laiką, kai suvokė, kad iš “Amazon” nori įsigyti komplektą pasakų, kurias sūnui prieš miegą galės suskaityti per vieną minutę. Patirtas absurdo jausmas privertė sustoti.

Ar iš tikrųjų neturime laiko?

Pasaulyje nuo masinio judėjimo ieškoma vaistų. Visi dejuojame dėl beprotiškų tvarkaraščių, bet ar ką nors darome, kad tai pasikeistų? Kol likusi pasaulio dalis lekia kaip akis išdegusi, didelė ir vis didėjanti mažuma renkasi nedaryti visko visu greičiu. Šie sukilėliai visur suranda vietos lėtumui. Tai globalus Lėtėjimo judėjimas.

Jie kovoja už teisę nusistatyti savą nuosavą tempą. Būti lėtam – tai kontroliuoti savo gyvenimo ritmą. Pats nusprendi, kaip greitai turi veikti.

Ši labai paprasta filosofija įgyja vis daugiau populiarumo. Lėtumo judėjimas dar neturi galutinės formos. Jis neturi centrinės būstinės ar tinklalapio, vieno lyderio ar politinės partijos, kuri skelbtų jo žinią pasauliui.

Tačiau šių grupių sparčiai daugėja. Pavyzdžiui, Europoje – lėtinimo draugija (angl. Society for the Declaration of Time), Japonijoje – tinginių klubas (angl. Japan’s Sloth Club), JAV įsikūręs “Ilgo dabar” fondas (angl. Long Now Foundation).

Knygoje siekiama paaiškinti, kodėl šis judėjimas turi mums visiems kažką pasiūlyti. Kaip žmonės išlieka ramūs, lėtai viduje net ir tada, kai skuba atlikti darbus iki griežtai nustatyto termino arba laiku nuvežti vaikus į mokyklą.

Lėtumo judėjimas nepropaguoja visko daryti sraigės greičiu. Priešingai – jis sudarytas iš tokių žmonių, kaip tu ir aš,  norinčių gyventi geriau greitėjančiame šiuolaikiniame pasaulyje. Būtent lėtumo filosofija gali būti apibrėžta vieninteliu žodžiu: pusiausvyra.

Ar aš dabar lėtesnė?

Skaitydama knygą jaučiau, kaip mano mintis skubėti, nes po poros valandų šokių repeticija, nurimo. Niekada nebuvau jokioje terapijoje, bet rašytojo sukurtoje aplinkoje jaučiausi sustabdyta ir nuraminta. Įsivaizduoju, kad kažkaip panašiai žmonės turėtų jaustis po kokios specialios terapijos. Žodžiu, knyga mane labai teigiamai užsūpavo. Visą nerimą kaip ranka nuėmė. Gal iš tikrųjų, lėtumas, o ne grožis, išgelbės pasaulį?