“Ledo ir ugnies daina”

XX a. šeštajame dešimtmetyje pasirodžiusi Johno Ronaldo Reuelo Tolkieno „Žiedų valdovo“ trilogija greitai tapo vienu įtakingiausių literatūros kūrinių ir sutvirtino iki tol aiškių ribų neturėjusį maginės fantastikos (fantasy) žanrą. Nuo tada maginės fantastikos knygos neretai sulaukia didelio pripažinimo (užtenka prisiminti J.K.Rowling „Hario Poterio“ ar A.Sapkowsky „Raganiaus“ serijas), tačiau paprastai jos neperžengia žanro mėgėjų auditorijos ribų ir į plačiuosius literatūros pasaulio vandenis neišplaukia, o kritikai į jas žvelgia iš aukšto, – „pasakos“.

Visgi, jei ieškotume kūrinio, kuris galėtų užtildyti skeptikus ir sulaužyti šiuos stereotipus, juo neabejotinai gali tapti George‘o Raymondo Richardo Martino romanų ciklas „Ledo ir ugnies daina“ („A Song of Ice and Fire“).

1996-aisiais pasirodžiusi pirmoji ciklo knyga „Sostų žaidimas“ („A Game of Thrones“) sulaukė puikių įvertinimų tiek iš skaitytojų, tiek iš kritikų pusės – JAV spauda mirgėte mirgėjo liaupsėmis.

Neprastesnių atsiliepimų audrą sukėlė ir 1998 pasirodžiusi antroji serijos dalis „Karalių susidūrimas“ („A Clash of Kings“). 2000 išleista „Kardų audra“ („A Storm of Swords“) bei 2005 pasaulį išvydusi „Puota varnoms“ („A Feast for Crows“) buvo tiesiog graibstomos rašytojo gerbėjų.

Rašytojo galvoje „Ledo ir ugnies dainos“ seriją sudaro net septyni romanai. Šiuo metu jis baiginėja penktąją knygą „Šokis su drakonais“ („A Dance with Dragons“), o ciklo pabaigoje laukia dar dvi knygos. Tiesa, nuo ketvirtojo romano išleidimo praėjus jau penkeriems metams, 62-erių rašytojo gerbėjai juokauja, kad G.R.R.Martinas gali nespėti perkelti ant popieriaus visko, ką yra sugalvojęs.

„Ledo ir ugnies daina“ – tai epas, kurio veiksmas vyksta autoriaus vaizduotės sukurtame pasaulyje. Be abejo, kaip ir daugelyje maginės fantastikos kūrinių, šis pasaulis turi begalę paralelių ir panašumų su pasauliu, kuriame gyvename. Ciklo pradžioje pagrindinis veiksmas vyksta Vesteroso žemyne (angl. Westeros – aliuzija į Vakarų pasaulį), dar vadinamame Septyniomis karalystėmis, kur galingos didikų giminės kovoja dėl įtakos ir geležinio sosto visomis įmanomomis ir neįmanomomis priemonėmis.

Kiekviena iš didžiųjų giminių turi argumentų, kodėl būtent jie turėtų valdyti Septynias karalystes ir, nenustebkite, visi jie yra teisūs. „Ledo ir ugnies dainoje“ nėra teisiųjų ir neteisiųjų – kiekviename knygos skyriuje skaitytojas kviečiamas žvelgti į pasaulį per kito herojaus akis, patirti jo apmąstymus, pasaulio ir daiktų įsivaizdavimą, suvokti jo motyvaciją. Jei perskaičius pirmuosius knygos skyrius nesunku pradėti simpatizuoti „geriukams“ ir nekęsti „blogųjų“, tai vėliau viskas gali apsiversti aukštyn kojomis, kai pažvelgsite į veiksmo sūkurį iš pastarųjų bokšto.

Šis savitas, netradicinis pasakojimo būdas puikiai atskleidžia net menkiausias knygos veikėjų charakterių smulkmenas, priverčia skaitytoją susitapatinti su personažais ir, tarsi, apsigyventi Septyniose karalystėse. Knygos širdis ir pulsas – socialinis veikėjų gyvenimas. Būtent kalbose ir susitarimuose, o ne kovose ir mūšiuose (kurių, beje, taip pat netrūksta), dažniausiai nulemiama, kas gyvens, o kas mirs; kas valdys, o kas bus ištremtas į pasaulio kraštą.

Sparnuota frazė „spalvingi charakteriai“ čia netinka – „Ledo ir ugnies dainos“ knygose daugelis charakterių yra pilki ir purvini. Šis romanų ciklas – purvino ir žiauraus pasaulio atspindys. Rašytojas nebando idealizuoti savo personažų, juos piešia ydingus, žiaurius ir kartu žmogiškus. Tai maginė fantastika suaugusiems – knygose gausu apgavysčių, veidmainysčių, žiaurumo, prievartos, grubios kalbos, tačiau tuo nesimėgaujama ir nepiktnaudžiaujama.

Net priešingai – literatūrinė kalba be galo plati ir turtinga. Net gerai anglų kalbą mokančiam skaitytojui (deja, lietuvių kalba šios knygos kol kas nėra išleistos) gali tekti kartkartėmis pasiieškoti kai kurių rečiau vartojamų senesnės anglų kalbos žodžių tikslios prasmės. Pavyzdžiui, vien įvardinti žirgui skirtingose knygos vietose rašytojas pasitelkia apie tuziną įvairių žodžių.

Dar vienas „Ledo ir ugnies dainos“ ciklo skirtumas nuo kitų maginės fantastikos knygų – magija, o tiksliau minimalus jos egzistavimas. Absoliučiai daugumai knygose sukurto pasaulio gyventojų magija yra toks pats nesuvokiamas ir neapčiuopiamas mitas, kaip ir kiekvienam mūsų. Tiesa, apie magiškus dalykus sklinda legendos, be to visi žino, kad kažkada tikrai egzistavo drakonai, o šiaurėje stovi didžiulė siena, už kurios dedasi protu nepaaiškinami dalykai, tačiau tiesioginių susidūrimų su magija, ypač pirmose knygose, pasitaiko minimaliai. Pats rašytojas yra pasakęs, kad „per daug magijos“ gali sugadinti knygą ir šio principo tvirtai laikosi, daug daugiau dėmesio skirdamas veikėjams, jų išgyvenimams ir psichologijai.

Net jei fantastinių knygų skyrių knygyne paprastai apeinate ratu, prieš nusigręždami nuo „Ledo ir ugnies dainos“ serijos knygų gerai pagalvokite, ar tikrai nenorite pasinerti į didingą ir nesuvokiamą pasaulį, kuriame gyvena ydingi ir paprasti, tačiau kartu galingi ir žavingi žmonės.

Beje, šis epas patraukė ir televizijos giganto HBO dėmesį. Jau daugiau nei metai ši kompanija (sukūrusi tokius televizijos serialus, kaip „Roma“ bei „Sopranai“) suka ir „Ledo ir ugnies dainą“ ekranizuosiantį serialą. Prodiuseriai padirbėjo iš peties – jiems pavyko suburti išties įspūdingą aktorių komandą – ko vertas vien televizijos projektams dėmesio retai skiriantis Seanas Beanas, pirmame sezone atliekantis pagrindinį vaidmenį. Prie būsimo serialo aktyviai dirba ir pats G.R.R.Martinas, tad knygų gerbėjai nekantraudami laukia 2011 metų rudens, kai pirmosios serijos turėtų pasiekti ekranus.

Kviečiame užmesti akį į vieną pirmųjų serialą pristatančių vaizdo klipų: