“Jūsų rinkodara – be ryšio”

Ir, pasak Marko Stevenso, ne tik, pasirodo, ta jūsų rinkodara – be ryšio, bet dar ir velniop tai, ką daro jūsų konkurentai. Tikrai, taip parašyta ant viršelio.

Prieš keletą dienų kaip tik kalbėjausi su viena protinga rinkodaros specialiste, Ieva Vozbutaite. Ji sakė, kad tarp rinkodaros ir pardavimų skyrių visada būna užprogramuotas konfliktas, nes pardavėjai nori rezultatų čia ir dabar, o rinkodara – reikalas ilgalaikis, todėl požiūriai dažnai susikerta. Žodžiu, vieni kitiems trukdo dirbti. Ir tai – normalu, taip ir turi būti. Juk kiekvienai įmonei svarbu ir greiti rezultatai, ir ilgalaikiai tikslai.

Šios knygos autorius atrodo kaip piktas pardavėjas, įširdęs ant rinkodaros. Tik pamanykit! Tai jie ten filmuoja automobilius, riedančius kalnų keliukais, tai išleidžia kokį „žur-a-logą“ (visos knygos vertimas visai neblogas, bet šitas žodis tai juokingas; ar nebūtų aiškiau kad ir „žurnalogas“, kaip žurnalo ir katalogo hibridas?), tai stambi investicijų bendrovė nekreipia dėmesio į smulkius klientus… Visa tai autorius prilygina pinigų mėtymui pro langą, nes tokie veiksmai kartais veikia, o kartais – ima ir neduoda investicijų grąžos arba nepadidina rinkos dalies tuoj pat.

Ką ten rinkodara – jis net darbuotojų mokymus vadina lėšų švaistymu, nes ir mokymas kartais neduoda rezultatų. Žymiai geriau tiesiog išmesti vidutiniškai dirbančius pardavėjus! Matyt, juos reikia išmesti kartu su rinkodaros strategija. Pasilikti vien pardavėjus, ir dar tuos, kurie patys smarkiausi. Štai kur genialus supratimas apie investicijas ir ilgalaikę strategiją.

Žodžiu, autorius iš esmės siūlo griebtis to, kas duos garantuotų rezultatų, ir greitai. Kitaip tariant, pardavimų. Užuot pagerinus rinkodarą, jis siūlo jos iš esmės atsisakyti. Nenorite? Vadinasi, esate „be ryšio“.

Labiausiai nejuokinga ta knygos vieta, kur jis pataria samdant reklamos agentūrą iškart nustatyti sąlygą, kad ši agentūra visokiuose „Clio“ konkursuose (atitikmuo Lietuvoje – „Adrenalinas“) nedalyvaus, nes tai esą tik glosto kūrėjų ego, o klientui neapsimoka. Na čia jau man kraujas užverda, nes yra tekę kurti reklamą. Po velnių! Norisi pasakyti jam: „Ar tu, pusgalvi, kada nors dirbai reklamos kūrėju? Ar žinai, koks tai beprasmis darbas – kurti reklamą, kurios visi nekenčia? Atėmus paskutinį įkvėpimo ir motyvacijos šaltinį, manai, pagerės rezultatai?“ Bet argi jis ką nors supras? Pavyzdžiui, tai, kad nekūrybiška reklama apskritai nebus nei išgirsta, nei pastebėta; kad daugelis apdovanojimų skiriami efektyviai reklamai, o ne tik kūrybiškai; galiausiai, kad kūrėjas be ego – ne kūrėjas, o mazgotė. Ne, tokiems, kaip šis autorius, tai nesuvokiama. Tuo labiau, kad jis pats čia pat apsisukęs apurzgia ir nekūrybišką reklamą, ir dar pacituoja Billą Bernbachą (o jis buvo, galima sakyti, reklamos kūrybos pradininkas). Tai ko jis, po galais, nori iš reklamos? Kūrybos be rizikos? O, kaip sakoma, į snukį?

Ir dar nusistebi, kodėl kai kurie vadybininkai nespamina klientų elektroniniu paštu. Nors galėtų. Ir kodėl kai kurie vis dar kuria 30 sekundžių reklamas, o ne 60 minučių TV parduotuvės filmukus? Šie juk parduoda! Jus tokia “rinkodara” vilioja? Manęs tai ne.

Vertinimas: ekstremali rinkodara – tai atsisakyti rinkodaros ir tiesiog kibti į atlapus visiems klientams. Nepatarčiau.