“Mirtis tupykloje”

Turiu pripažinti, gana ilgą laiką kalbantis su bičiuliais apie perskaitytas knygas ir literatūrą apskritai, neprasitardavau, kad mėgstu detektyvo žanrą. Sunku atsekti kaip buvo suponuotas pajautimas, kad daugelis to nelaiko literatūra, greičiau priemone laikui užmušti. Na, užmušinėti laiko neturėjau ir neturiu nei poreikio, nei noro, tačiau kartais mėgstu priimti draugėn kokią suktą istoriją. Ir – taip, nepaneigsi to, kad tarp masės suderėjusių naujųjų detektyvų tenka gerai paieškoti, kad, įpusėjus knygą, nepasijustum prarandąs laiką…

Štai po geroko laiko tarpo, kai šis žanras nesilankė mano pasaulyje, visai banaliai netikėtai į rankas man pakliuvo Beno Eltono „Mirtis tupykloje“. Krausčiausi į kitą butą ir radau šį ankstesniųjų gyventojų palikimą. O kadangi žinojau, kad artimiausiu metu biblioteka nebus pažymėta mano maršrute, net visai apsidžiaugiau. Tik, reikia pripažinti, pavadinimai su žodžiu „mirtis“ ar „žmogžudystė“ (su išskirtine garbinga vieta ir pirmumo teisę turinčia A. Kristi „Žmogžudyste Kale traukinyje“) mane ir šiaip mažai vilioja ar intriguoja, o čia dar – tupykloje. (Tiesa, prieš pradėdama skaityti, bandžiau su(si)formuluoti švelniau – „Mirtis tualete“, „Mirtis WC“, „Mirtis vonios kambaryje“, bet tai mažai ką keitė. O įdomiausia, kad originalus romano pavadinimas – „Dead Famous“.)

Taigi. O dabar apie televiziją. Ir apie mirtį, užklumpančią užkluptąjį šlovės. Romano autorius, TV ir kino scenaristas bei miuziklų autorius, detektyvu „Mirtis tupykloje“ sukūrė puikią TV realybės šou satyrą. Nestokojant sodraus humoro ir visagalės ironijos, romane pasakojama dešimties jaunų žmonių istorija dalyvaujant realybės šou „Namų areštas 3“. Tiesa, kai kurie personažai kuriami net pernelyg šaržuotai, bet iš esmės matai, kad visa tai verta vaizduojamo įvykio – štai susirenka dešimt visiškų vidutinybių, susikūrusių savo nerealių gyvenimų istorijas tam, kad „realiai“… tiesiog gyventų prieš TV kameras, būtų garbstomi jais staiga susidomėjusių šalies (vėliau net ir kitų šalių!) gyventojų, o jų blevyzgos būtų cituojamos ryto laikraščiuose ir vakaro žiniose. Ir štai siurprizas su fejerverkais – 27-ąją realybės šou rodymo dieną vienas jų nugalabijamas tupykloje, dar daugiau – tiesioginiame eteryje!.. Žinoma, visa tai turėtų siaubingai intriguoti, gal buvo tikimasi, kad skaitytojas bandys aplenkti detektyvą Kolridžą iš(si)aiškindamas žudiką. Tačiau žiūrint iš savo varpinės tegaliu pasakyti, kad iš tiesų visa tai mažai jaudina (ar nepakankamai suktai susukta?…). Nepaisant to, kad detektyvo Kolridžo personažas savaip, senoviškai žavus, daug įdomesnis absurdiško projekto, jo dalyvių, populiarumo ir – dar svarbiau – televizijos užkulisių vaizdavimas. O šioje srityje autorius jau išmano savo darbą.

Būkim sąžiningi – jei būčiau žiūrėjusi nors vieną realybės šou (kelios „The Osbourns“ serijos tikriausiai nesiskaito?), gal būčiau kiek kitokios nuomonės ir apie šį romaną. Tačiau vis dar tvirtai nemanau, kad kelių dėmesio stokojančių žmonių savanoriškas užsidarymas į kokį butą ir televizinių dievų klausymas bei jų užduočių vykdymas arba – kaip netikėta ir įdomu – tysojimas ant sofos,  gali būti įdomesnis už tai, kas vyksta aplink mane, su manimi ir man tikrai svarbiais, mielais, įdomiais žmonėmis. O Benas Eltonas pasako/parodo tai kur kas taikliau.

Tad knygą perskaityti rekomenduoju. Net tiems, užmušinėjantiems laiką.