“Mergina, kuri žaidė su ugnimi”

„Mergina, kuri žaidė su ugnimi“ – antroji garsiosios Stiego Larssono trilogijos dalis. Kaip ir pirmojoje knygoje, pirmąjį ketvirtadalį nieko ypatingo nevyksta. Lisbeth atostogauja, keliauja po pasaulį ir pasididina krūtinę. Nes, visai kaip Pepė Ilgakojinė, pirmos dalies pabaigoje ji gavo „maišą aukso“. Panašumų į Ilgakojinę apskritai vis daugėja (jei prisimenat, ta herojė irgi buvo neįtikėtinai stipri ir lengvai nugalėdavo visokius nusikaltėlius). Šiuos panašumus galiausiai pastebi net Kalis Bliumkvistas, kuris, nors merginos atkakliai ignoruojamas, vis dėlto sugeba įsipainioti į reikalus.

Iš tikrųjų, nors Lisbeth vos nepagrobia kažkokie banditai, o Bliumkvistas išsijuosęs dirba su kolega, rengiančiu pribloškiančią knygą apie Švedijoje skriaudžiamas ir prievartaujamas moteris iš Baltijos šalių, visa tai – tik labai rami ir liūliuojanti įžanga, palyginus su veiksmu, kuris prasideda labai žiauriai ir netikėtai kaip tik tada, kai atrodo, kad viskas čia nuspėjama ir nieko ypatingo nebus.Be to, šioje knygoje pagaliau paaiškėja, kodėl Lisbeth tokia keistuolė ir kas nutiko, kai jai buvo 12 metų. Ji įgauna tikro žmogaus bruožų, žinoma, neeilinio žmogaus, bet žiauriai nukentėjusio nuo sistemos ir nuo psichopatų, kurių visuomenė nenori ir negali suvaldyti. Ir vėl tie vyrai, kurie nekenčia moterų. O ji – moteris, kuri nekenčia tokių vyrų, ir viena iš nedaugelio, kuri sugeba su jais kovoti.

Gal todėl kyla jausmas, kad antroji knyga yra neabejotinai geresnė už pirmąją. Juk Lisbeth tampa ne tik žmogumi, turinčiu istoriją ir motyvaciją. Ji tampa ir archetipu – maža stipria mergaite iš Astridos Lindgren pasakų.

Na ir veiksmas šioje knygoje labiau įtemptas, nusikaltėliai baisesni, motociklai greitesni, o vyrai, kurie nekenčia moterų, pasirodo, vaikšto tarp mūsų… Ir ne taip jau sunku juos atpažinti.

Vertinimas: gaila, kad autorius miręs, mielai skaityčiau ir ketvirtą, ir penktą knygas. Bet kol kas iššūkis – kur nors gauti bent trečiąją. Jei kur matėte, parašykite.