“Valentinas Masalskis: ieškant teatro”

Ne be priežasties šį tekstą, kuris tarsi ir turėtų būti recenzija, pavadinsiu nuomone. Tiesiog perskaičiusi šią knygą supratau, jog iš tiesų neturiu teisės nė vienos savo recenzijos taip vadinti. Per mažai turiu žinių ir išminties. Nesu literatūrologė, bent jau lituanistė, kad galėčiau drąsiai šifruoti kūrinio meninės išraiškos formas (mano žinios, nors ir universiteto laikų, jau pablukusios nuo nenaudojimo) ir teigti, kad kūrinio autorius norėjo pasakyti tą ar aną, jam pavyko ar nelabai. Šiuo atveju juo labiau nesu ir teatrologė ar dar kokia – ogė ir netgi nesu mačiusi nei vieno Valentino Masalskio spektaklio, nors teatrą mėgstu. Ir visgi turbūt nebūčiau paėmusi šios knygos į rankas, jei nebūčiau sudalyvavusi jos pristatyme. Ir nerašyčiau šios recenzijos – nuomonės, jei nemanyčiau, kad kiekvienam verta šią knygą turėti savo knygų lentynoje.

Po minėto pristatymo man nekilo abejonių dėl dviejų dalykų: kad šią knygą perskaitysiu ir kad man ji patiks. Taigi mano nuomonė buvo, galima sakyti, nulemta iš anksto, bet tai nėra blogai – juk apie knygą sprendžiau ne iš viršelio, o iš jos turinio, kuris vardu Valentinas.

Ši knyga – pasikalbėjimai nuo 2003 iki 2010 metų, o paskutinioji dalis, kur aprašyti prieš spektaklių premjeras imti interviu, siekia ir 1996-uosius. Visgi man, kaip eiliniam skaitytojui, įdomiausia knygos dalis buvo paprasti pokalbiai apie teatrą, bet argi kalbėdamas apie teatrą gali nuošalyje palikti gyvenimą? Pats V. Masalskis teigia, jog tai vaidmenys jį suformavo, o ne jis juos. Todėl visoje knygoje teatras ir gyvenimas pinasi – atsakyme apie šiandieninę teatro situaciją randi įžvalgų apie šiandieninę visuomenę, jos kultūrą ir vertybes. Atsakymai nėra patogūs, tačiau ir nebanalūs: „kokia šiandieninė visuomenė paviršutiniška, kaip teatru nesirūpinama“. Taip, yra ir to, tačiau didžioji dalis knygos – įžvalgos žmogaus, kuris nuo scenos ar per ją bando mus įtikinti tuo, kuo pats besąlygiškai tiki.

V. Masalskio tikėjimas – davimu. Atiduoti save – kitam žmogui, žiūrovui, už tai nesitikint nieko ir nepataikaujant savo tuštybei. Tuo pačiu aktoriaus balse nesijaučia pamokslavimo – nors jis ne kartą užsimena apie aktorius, reklamuojančius bananus ar vedančius televizinius šou, tačiau atvirai jų nekritikuoja, tik leidžia suprasti, jog šie išduoda savo profesiją. Ir jau jokiu būdu V. Masalskis neaukština ir savęs – nors negali nestebinti jo apsiskaitymas ir patirtis, noras eiti prie esmės, eiti nepatogesniu keliu.

„Kodėl mus užvaldo garbės troškimas? Todėl, kad mes, ardami tam tikras savo vagas, pradeda, žvalgytis atgalios, matuoti, ieškoti prasmės. Pradedame matuoti, kiek esame padarę, vertinti save. Jeigu obelis pradėtų vertinti, ar jai žydėti šiais metais, jeigu jos vaisius supūdė kaimiečiai arba kirminai sugraužė, ji nežydėtų.“

Paradoksalu, bet turbūt tik aktorius, save atidavęs tūksančiams vaidmenų, gali nenorėti niekuo apsimėtinėti, nevaidinti geresnio, malonesnio, talentingesnio, nesistengti savęs pateikti, o tiesiog būti savimi be tikslo kažkam kažką parodyti ar įrodyti. Todėl kai knygynuose šalia Birutės Dambrauskaitės ir Radžio biografinių knygų atsiranda ši – nusiraminu ir suprantu, kad pasaulis dar ne visiškai supuvęs. Nes būtent ši knyga skirta pirmiausia žmogui. Pavargusiam nuo stiliaus žurnalų, krūtų didinimo ir svetimų meilės, apatinių ir kitų „geltonųjų“ istorijų. Ieškančiam išminties. Ir truputį mėgstančiam teatrą.