“Hermano Hesės gyvenimas”

Štai ir vėl rankose – biografija. Tokia, apie kurią, jeigu visai nuoširdžiai, išties sunku rašyti. Galbūt šiuo konkrečiu atveju galioja savotiška taisyklė – arba mėgsti tokį literatūros žanrą, arba ne. Kitas svarbus dalykas – biografijos autorius, jo sugebėjimas/suinteresuotumas pateikti pasakojamą žmogaus gyvenimo istoriją faktiškai ar žmogiškai. Ir sugebėjimas išpildyti pasirinktą užduotį. O svarbiausia – ar tave domina aprašomas žmogus, jo gyvenimo ir dvasios kelias, ar esi pasiruošęs iškęsti jo skausmus ir išgyventi džiaugsmus, tiksliausiai išsireiškus – ar nori (pabandyti) jį suprasti.

Seniai man buvo žadėta duoti paskaityti Hermano Hesės biografiją. Pažįstamas liepė šiukštu neimti tos knygos bibliotekoje ir nepirkti knygyne – tai turėtų būti knyga, keliaujanti iš rankų į rankas. Savotiškas arskaiteiHesėsbiografiją klubas. Ir nors iš principo nemėgstu labai išgiriamų rekomenduojamų dalykų, šįkart išties laukiau, kol kažkoks kitas pažįstamo draugo draugas pagaliau perskaitys knygą ir ją gausiu aš. Nėra čia ko slėpti – esu, kaip prieš kelis dešimtmečius buvo sakoma, didelė H. Hesės talento gerbėja.

Žinoma, gerbti bei žavėtis rašytoju kaip kūrėju yra viena, o domėtis jo gyvenimu – šiek tiek kita. Ir to domėjimosi sąvokos nereikėtų painioti. Juk daugelį „paprastų“ žmonių šiuolaikiniame gyvenime išties domina kaip gyvena pseudo- ir tikri kūrėjai. Ir būtent domina šiek tiek kitaip – kas ir su kuo to asmens namuose valgoma, su kuo ir kaip dalijamasi lova bei (ne)savais turtais, kaip tas konkretus „kūrėjas“ sugeba nuolat apie save priminti. Ir še tau – turime galybę vienadienių biografijų bei jų nuotrupų variantų – laikraščių ir televizijos erdvėje. O jeigu tavęs, kūrėjau, ten nėra, – sakinio pabaigą, berods, visi žinome…

Net nesiruošiu neigti, kad Aloisas Prinzas, knygos „Hermano Hesės gyvenimas“ autorius išties mini tai, kuo tam tikrais savo gyvenimo etapais mito vokiečių klasikas, su kuo gyveno, ką mylėjo (ar bandė mylėti), kokias sumas pinigų buvo priverstas skolintis ar priimti kaip dovaną. To šiukštu negalima neigti, net atvirkščiai – be šių dalykų žmogus, norintis įminti (valio ir deja – vis tiek liksiančią iki galo neįminta) H. Hesės kūrybos aplinkybių paslaptį, mažai ką tesuprastų. Ir A. Prinzas visą tą rašytojo būtį (liežuvis neapsiverstų ir ranka nepakiltų pavadinti to buitimi) pateikia kaip nuoseklų priežasčių ir pasekmių ryšį. Ryšį, kurio nesuvaldo pats karietos vadeliotojas H. Hesė, bet kuris sąlygojo būtent tokį gyvenimo kelionės kelią, kurio pakraščiuose išaugo didingi literatūros medžiai.

Tikriausiai būtų tikslinga vilioti potencialius būsimus šios knygos skaitytojus užuominomis į konkrečius „itin įdomius“ šios knygos skyrius ar H. Hesės gyvenimo faktus. Bet ranką prie širdies pridėjus turiu pripažinti – net ir labai įkalbinėjama, negalėčiau to padaryti. Tai – sudėtingo, pinklaus ir tauriai, sąžiningai nugyvento gyvenimo istorija, nepasiduodanti tam, ko nemėgo pats Hermanas Hesė – pagyroms ir intrigoms.

Pabaigai tepasakysiu, kad tai, kas aprašyta šioje knygoje, vienokiu ar kitokiu būdu, forma, spalva ir pojūčiu slypi ir nenutrūkstamai egzistuoja visuose H. Hesės kūriniuose. Net nepabijočiau pasakyti, kad šios biografijos nebūtina skaityti. Tačiau tie, kurie jaus vidinį supratimo troškulį, su kvietimu ar be – prisijungs prie klubo.