„Rasputinas: gyvenimas ir mirtis”

Grigorijus Jefimovičius Rasputinas – ką jūs galėtumėte apie jį papasakoti, jei teturėtumėte vieną sakinį? Šventasis, nusidėjėlis, velnias, o gal Dievas, mužikas ar neoficialus carinės Rusijos valdovas? Tiek filmų prikurta ir knygų prirašyta, o aiškumo iki šiol nėra. Tiesa, galiu „paguosti”, jog ir ši knyga vienu sakiniu neatsakys į visus klausimus, o veikiau tik užduos jų dar daugiau, nes tai, kas vyko XX amžiaus pradžioje Rusijoje, buvo tikras tikėjimo, visuomenės ir valstybinės santvarkos chaosas ir teisingiausio kelio paieška.

Šios knygos pagrindas – Ypatingosios komisijos, užsiėmusios „tamsiųjų veiklos jėgų tyrimu” (tai yra, Rasputino, carienės ir jiems artimų asmenų), atliktų apklausų medžiaga, kuri iki šiol buvo dingusi. „Toje byloje“ sudėti visų Rasputino aplinkai artimiausių žmonių parodymai, pradedant carienės laiškais ir baigiant prostitučių, tarnų, kunigaikščių ir šventikų liudijimais. Žinoma, ir juose yra melo ir bandymo pakreipti istoriją sau palankia linkme, tačiau autorius tokias melagystes demaskuoja, remdamasis kitais šaltiniais ir parodymais – nepiršdamas vienintelės ir teisingos versijos, o tik pateikdamas realistiškiausią versiją, nuimant pasakos apie pranašystes arba nemirtingumą elementus, tačiau paliekant ir mistikos, kurios šioje istorijoje vargu, ar įmanoma išvengti.

Nors filmuose dažnai rodomas Rasputino gydytojo talentas, gydant hemofilija sergantį caraitį, šioje knygoje apie tai užsimenama minimaliai. Jo hipnotinius sugebėjimus pamini daugelis liudininkų, tačiau jiems didesnės reikšmės neskiriama, galbūt dėl to, kad tuometinė visuomenė – tai ne šiandieninė, tikinti tik tuo, kas grindžiama mokslininkų įrodymais, o ta, kuri pakankamai lengvai pasiduodavo mistikai ir buvo linkusi ja tikėti.

Ne išimtis buvo ir carienė Aleksandra Fiodorovna, kurį Rasputiną iškėlė ir besąlygiškai, galbūt netgi būtų galima įvardyti – nesveikai – juo tikėjo. Už tai, kad Rasputiną šiandien žino visas pasaulis, neabejotinai turėtume būti dėkingi (arba priešingai) carienei. Tačiau klaidingai suvokiama Rasputino įtaka jai – pasak knygos autoriaus, mužikas dažnai tiesiog atspėdavo ar nujausdavo carienės norus, o ši laikydavo jį pranašu ir jo žodžius – nekvestionuojama tiesa. Aklai įtikėjusi Rasputino šventumu, ji darė milžinišką įtaką carui Nikolajui, versdama jį elgtis pagal „šventvyrio” valią. Tiesa, pateikiama ir pavyzdžių, kaip carienės nuomonei nesutapus su Rasputino, jo pasiūlymai nebūdavo įgyvendinami. Tačiau greit supratęs šį žaidimą, „mūsų draugas”, kaip jį vadino carienė, visad stengdavosi Aleksandrai Fiodorovnai išpranašauti ar patarti tai, ko ji laukia ir tikisi.

Žinoma, tuometinei luominei visuomenei buvo itin nepriimtina, kad eilinis mužikas į caro rūmus atvyksta kada panorėjęs ir neaišku, ką juose veikia. Todėl nuo pat Rasputino atsiradimo Peterburge ir išaiškėjusio ryšio su carais, jį persekiojo žiniasklaida, o jo nekenčiančiųjų ratas vis didėjo. Ir nenuostabu – kaip jūs vertintumėte prasčioką girtuoklį, vaikštantį pas prostitutes, prievartaujantį, besikeikiantį, mušantį savo tėvą, švaistantį pinigus ir… kasdien vykstantį į caro rūmus gerti arbatos?

Čia slypėjo dar viena Rasputino paslaptis – jo religija. Neabejotinai pradžią jai davė tuometinėje Rusijoje itin paplitusi chlystų sekta, teigusi, jog Kristus ar Marija gali įsikūnyti kiekviename žmoguje, jei tik jis atsisako savęs ir atiduoda save Dievui. Chlystai rengdavo keistas apeigas, kuriose šokdavo iki nukritimo ir kurios neretai baigdavosi orgijomis – mat tikėta, kad jų metu įvyksta apsivalymas. Taigi Rasputino, kilusio iš mažo Sibiro kaimelio, religija prasidėjo chlystų apeigose, po piligriminių kelionių jis jautėsi kone šventuoju, tačiau, gyvenant Peterburge, jo tikėjimas išsigimė ir tapo sveiku protu nesuvokiamas: pasak jo, be nuodėmės nėra gyvenimo, nes nėra atgailos, o be atgailos – nėra ir džiaugsmo. O viena iš didžiausių nuodėmių šiam pasaulyje – moteris, kuri jau savo prigimtimi yra nuodėminga ir tėra vienintelis būdas ją apvalyti, kuriuo Rasputinas neretai ir pasinaudodavo.

O carienė, tikėdama Rasputino šventumu, atleisdavo visus jo paklydimus – juk „visa, ką jis daro, yra šventa”. Tačiau jų neatleido visuomenė. Ir paskutinis lašas taurėje buvo Rusijos-Vokietijos karas, kuomet caras tapo kariuomenės vadovu, o carienė su Rasputino pagalba ėmėsi valdyti šalį ir nepaliaujamai keisti ministrus į palankius „šventvyriui”. Po tokių veiksmų monarchų nebepalaikė niekas ir, jei šioje istorijoje neabejotinai aišku, kad Rasputinas tikrai buvo keistas, neišauklėtas, „kažkoks kitoks”, tai jokiu protu nesuvokiama, kaip carienė buvo tokia akla ir tūkstančių minia bei jos pačios giminė neprivertė jos suvokti, kad jos tikėjimas ir pasitikėjimas mužiku peržengė visas ribas.

Kaip rašo autorius knygos pabaigoje: „Kristus seniai jį buvo apleidęs, o jis vis meldėsi, nesuvokdamas, kad seniausiai tarnauja Antikristui.”. To nesuvokė ir aukščiausia šalies valdžia, pati atvedusi save į pražūtį. Galbūt į ją ji ir taip anksčiau ar vėliau būtų atėjusi, galbūt – netgi greičiau (kartais Rasputinas išties intuityviai nujausdavo, ką geriau daryti, o ko – ne), bet visa Rasputino istorija yra pasmerkta būti legenda. Šiuo atveju, sudėta į 600 puslapių, ji veda į pasaulį, kuris patiks tiek mėgstantiems faktus ir istoriją, tiek mistiką.