“Sukurta užkibti/prilipti”: knyga, kuriai kažko trūksta…

Jau buvau parašiusi apžvalgą angliškam šios knygos variantui („Made to stick“ arba „Sukurta prilipti“), kai knygų mugėje pamačiau išleistą lietuvišką vertimą „Sukurta užkibti“. Keista! Knygoje originalo kalba pilna šnekų apie lipnumą, prilipimą, limpančias idėjas ir net (o gal pasirodė) klijus, ir net viršelio iliustracijos – lipdukai (vieni prilipę, kiti atsiklijavę, o dar kiti – tarsi nagais truputį atkrapštyti), o čia – kažkoks kabliukas ant viršelio, ir pavadinimas nei šioks, nei toks: „užkibti“.

Neturėjau kada vartyt, tai klausimas liko neatsakytas: negi jie visoje knygoje kiekvieną metaforą apie lipnumą pavertė kabliukais ir kibimu? Ir kodėl? KAM? Mano nuomone, pavadinimas “Sukurta prilipti” būtų prilipęs kur kas geriau…

Šiaip ar taip, toliau apžvalgoje kalbėsiu apie lipnumą. Nesąmonė, kad idėjos turi kibti, o ne lipti.

Knygos autoriai – broliai Chip ir Dan Heath, abu besiverčiantys idėjų verslu, tik labai skirtingose srityse. Tad natūralu, kad jie nusprendė parašyti knygą apie tai, kokios idėjos prigyja („prilimpa“), o kokios – praplaukia pro šalį neišgirstos. Kokios istorijos nuskamba ir pasimiršta, o kokios keliauja iš lūpų į lūpas.

Tiesą sakant, iš knygos, kurioje nagrinėjama „lipnių“ idėjų tema, būtų galima tikėtis kažko lipnesnio. Nes istorija, kurią iš šios knygos prisimenu geriausiai, yra ta pati atsibodusi „pavogto inksto“ legenda, kurią jie nagrinėja kaip lipnios idėjos pavyzdį. O tokios lipnios pasakėlės – tai kaip seni anekdotai. Kažkelioliktą kartą girdimi, jie jau nebedžiugina, tik erzina. Smarkiai.

Knygoje yra aprašyta nemažai gerų technikų, kurias galima pritaikyti daugelyje komunikacijos sričių. Tačiau yra tekę matyti tokio pobūdžio vadovėlių, kurie patys yra netgi „lipnesni“ už savo peršamas mintis: jie būna gražūs, įspūdingi, įkvepiantys ir įdomūs. O šiai knygai kažko tokio trūksta…

Tad belieka ją graužti kaip sausoką vadovėlį, nes vis dėlto idėjos – toks daiktas, kuris turi „prilipti“, ir reikia mokytis joms lipnumo suteikti. Ir kažkelintą tokį begraužiant, galima pastebėti, kad šis tas jau kartojasi, o daug kas – ir ne kartą.

Tačiau pripažinsiu: naujų minčių šioje knygoje yra. Kokios jos? Neprisimenu, matyt, po pirmo karto dar neprilipo

Na, pavyzdžiui: ar susimąstėt kada, kodėl vienų mokytojų dėstomi dalykai buvo įdomesni negu kitų? Arba kodėl, kažkelintoj klasėj pasikeitus matematikos mokytojai, staiga galėtų būti žymiai nuobodžiau tą dalyką mokytis? Pasirodo, blogų mokytojų būna visokiausių, o geri mokytojai visi kai kuo panašūs: jų dėstomi dalykai „limpa“.

Vertinimas: vertinga priemonė kiekvienam, kas nori daryti įtaką kitiems. O kas to nenori, tiesą sakant?