“Didysis projektas”

Didysis galvočius Stephenas Hawkingas, vis dar tebekovojantis su Visatos ir kūniškomis juodosiomis skylėmis, naujausią knygą „Didysis projektas“ (The Grand Design) parašė kartu su fiziku Leonardu Mlodinowu ir iš karto sukėlė garsų šurmulį. Mokslo populiarinimo knyga šįkart — tiesa, tai ne pirmas atvejis Hawkingo karjeroje — tapo bestseleriu ne dėl to, kad visus, ypač daktarus, jau prieš keturiasdešimt metų laidojusius profesorių, stebina Stepheno panašumas į ateivį, įkalintą neįgaliojo vežimėlyje ir iš ten mechanizuotu balsu dėstantį nesuvokiamus eiliniam mirtingajam dalykus. Šįkart pakako tokios reklamos: „Mokslininkas įrodė, jog Visatos susikūrimui Dievas nebuvo reikalingas“.

Ant to „pakibau“ ir aš. Nors žvaigždės ir galaktikų grožis traukia mane nuo seno — kaip šiandien pamenu, kiek valandų praleisdavau prie žvaigždėlapių, veik kiekvienuose namuose aptinkamoje, knygoje „Mokslas ir Visata“ — į kosmologinės tematikos knygą kibau pirmą kartą po vidurinės baigimo. Gerai, kad „Didysis projektas“ — mokslo populiarinimo knyga, kurioje dėstomi sakiniai nereikalauja ypatingų žinių ir turėtų būti suvokiami plačiajai skaitytojų auditorijai, kas, mano supratimu, reiškia, jog atidžiai dvylikos klasių kursą išklausęs statistinis skaitytojas turėtų viską suprasti be papildomų žodynų ar „goglinimo“.

„Didysis projektas“ papildomų pagalbinių priemonių nepareikalavo, bet atvirauti, jog knygelė perkandama kaip vaflinis saldainis, nesiimu. Autoriai savo išmintį dėsto nuosekliai, chronologiškai, pradėdami nuo barbariško supratimo apie plokščią Žemę, užkabindami antikinius, šiandien sustingusios, filosofijos postulatus ir palaipsniui pereidami prie sudėtingesnių klasikinės ir kvantinės fizikos teorijų. Pateikia skaičių su keliasdešimt nulių, aprašo negirdėtus eksperimentus, pateikia iliustruotus pavyzdžius, naudoja aiškų žodyną, sakyčiau, Hawkingas akivaizdžiai seka Richardo Feynmano pėdomis ir taip pat vėliau, ar anksčiau, net jei neturi tokio siekio, bus „nobeliuotas“.

Autoriai neapsiriboja mokslinių įžvalgų supaprastinimu,— vietomis informaciją pateikia su tikrai netikėtais buitiniais palyginimais (pvz. „Šios mikrobangos dabar galėtų sušildyti jūsų maistą tik iki maždaug -270 Celsijaus laipsnių, o tai nėra labai naudinga spraginant kukurūzus“), tekstą puošia ne tik iliustracijos, bet ir teminės karikatūros, humoristiniai palyginimai. Smagu, kad Hawkingas vis dar naudoja vieno leidėjo perteiktą dėsnį, kuris skamba maždaug taip: „Viena į knygą įtraukta formulė dvigubai sumažina pirkėjų skaičių“ — t.y. „Didžiajame projekte“ nerasite nei vienos formulės.

Tad, knygą skaičiau su įdomumu, pabaigiau per porą vakarų ir dėl praleisto laiko nė kiek nesigailiu. Tiesą sakant, naujai atradau mokslo populiarinimo žanrą, kuris, priešingai nuo grožinės literatūros, teikia peno ne tik sielai, bet smegenis praturtina naujomis žiniomis. Pavyzdžiui, dabar žinau, kas, paneigdamas reliatyvumą, juda greičiau nei šviesa, kad Didysis Sprogimas galėjo sukurti ne vieną Visatą, o multivisatas, kad buvo laikas, kai laikas neegzistavo ir, žinoma, radau tą, dievobaimingųjų prakeiktą, įrodymą, kodėl Visatai išjudinti nereikėjo Dievo.

Kaip senas determinizmo šalininkas nuo autorių gavau gerą spyrį į savo ribotumą: visad maniau, kad ateitį numanyti įmanoma, tik dabartinės reikiamų duomenų apdorojimo galimybės yra kol kas embriono stadijoje. „Didysis projektas“ man paantrina, bet čia pat pateikia naujos formos determinizmą: „esant sistemos būsenai apibrėžtai tam tikru laiko momentu, gamtos dėsniai apibrėžia įvairių ateičių ir praeičių tikimybes, o ne tiksliai nustato vieną konkrečią ateitį ir praeitį“.

Kaip ten bebūtų, ir kaip bebus ateityse, „Didįjį projektą“, norintiems kitoniškai pažvelgti į mus supantį pasaulį, rekomenduočiau perskaityti dabar.