„Protų dvikova“ – ką iš tiesų verta žinoti

Ir kaip jis viską suspėja? – galvojau, užvertusi Pauliaus Ambrazevičiaus parengtą „Protų dvikovą“. Be šio asmens neapsieina socialinės akcijos (pavyzdžiui, Nacionalinės Varškės Valgytojų Gynimo Asociacijos mitingai), jo yra „pilnas internetas“, barai (ypač tie, kuriuose vyksta protmūšiai ir panašūs susirėmimai). Dabar Paulius taikiklyje – ir knygynai.

„Obuolio“ leidyklos išleista „Protų dvikova“ savo forma nesiskiria nuo kitų panašaus žanro knygų. Pradžioje, sugrupuoti pagal temas, pateikiami klausimai (jų yra net 1150), antrojoje knygos dalyje – atsakymai. Nepatariu skaityti visko „vienu prisėdimu“ – gali perkaisti protas.

Turbūt pati natūraliausia, žmogiškiausia reakcija į tokio pobūdžio knygą – ieškoti klaidų ir netikslumų. Visko, žinoma, nepatikrinau, tačiau net ten, kur, kaip man atrodė, sudarytojas buvo neteisus, jis laimėdavo (Google tebūna man liudininku). Todėl sakau – „Protų dvikova“ tai nepatogi knyga. Ji privers jus pasijusti nejaukiai Didžiojo Proto akivaizdoje. Skaitydami šią knygą, jūs suvoksite, kaip mažai žinote – jei kuriam laikui pamiršite amžinąjį klausimą, ką iš tiesų verta žinoti.

P. Ambrazevičiaus parengti klausimai turėtų patenkinti įvairaus skonio skaitytojus (ir žaidėjus). Pavyzdžiui, tarp klausimų literatūros tema (ačiū dievui, bent į daugumą šių žinojau atsakymus) rasite paminėtus ir Frederiką Forsaitą, ir Miką Pupkų, ir „Saulėlydžio“ sagą. Klausimai nėra sausi, enciklopediniai, o atsakymuose (ten, kur tai būtina) rasite ir išplėstinius paaiškinimus.

Vienintelis pavojus – ši knyga nėra amžina, kaip nėra amžina joje pateikiama informacija. „Labiausiai politiškai nekorektiška Afrikos valstybė“ gali pasikeisti pavadinimą. Staiga gali paaiškėti, jog Hemingvėjus visai ne nusižudė (panaši informacija visai neseniai buvo išplatinta apie kitą savižudį, Vincentą Van Gogą – jo biografai tvirtina, jog šis buvo atsitiktinai nužudytas dviejų berniukų). Net užrašyta informacija netampa pastovia, ji kinta, tai nesulaikomas procesas.

Tačiau tai, žinoma, nereiškia, jog „Protų dvikova“ – prasta knyga. Šiandien neturiu jai jokių priekaištų. Neradau net korektūros klaidų! „Žiema artėja“, kaip pasakytų Starkai, neseniai Pinigų kartoje apžvelgto serialo „Game of thrones“ herojai – ši knyga neabejotinai padės ją ištverti.