“Pagauk sėkmę!”

Kada nors teko girdėti apie “pasaulinio garso” žuvų parduotuvę, kurioje pardavėjai garsiai rėkauja ir mėtosi žuvimis? Ta parduotuvė yra Sietle, ir jos darbuotojai bei reklamuotojai rimtu veidu tvirtina, kad jie yra garsūs visame pasaulyje. Nes ten, atseit, labai smagu, nes visi rėkia „Ėėėėėėėė-JA!” ir mėtosi didžiulėmis žuvimis: “ėėėė“ rėkiama tada, kai kas nors sviedžia žuvį, o „JA“ – kai ją kas nors pagauna. Kas būna (ir ką jie rėkia) tais atvejais, kai riebi slidi didžiulė žuvis tėškiasi ant žemės, niekas nesako. O tokių momentų tikriausiai pasitaiko, nes, sprendžiant iš knygos, žuvis jie mėto ir klientams, kurie turbūt nėra taip gerai treniruoti.

Žodžiu, ten tikriausiai smagu, jei ne tas rėkavimas, kuris man pasirodė dirbtinokas. Ypač žinant, kad ir kiekvieną rytinį susirinkimą jie užbaigia šituo šūksniu, ir gal dar plojimu. O tai jau primena sektantišką elgesį. Na bet kiekvienam savo – gal jiems ir rėkauti smagu.

Nelabai aišku, ar jie tikrai tokie jau garsūs visame pasaulyje. Na gerai, juos rodė per MTV. Vieną kartą. Ir dar yra išleistos kelios knygelės, tokios kaip ši, turbūt irgi garsinančios šį turgų. Šiek tiek.

Štai kaip visa tai atrodo.

Bet knyga ne apie tai!

Haha. Ne, rimtai, knyga visai ne apie tai, kaip smagu mėtytis didelėmis slidžiomis žuvimis. Nes jei būtų apie tai – tikrai siūlyčiau perskaityti. Juk puiki rinkodaros idėja! Jie prikėlė vos ne bankrutuojantį turgų naujam gyvenimui, kai sugalvojo žaisti, rėkauti ir mėtytis žuvimis (ir pardavinėti turistams marškinėlius) tikslingai ir sistemingai, o ne šiaip kartais, paišdykaujant. Daryti show yra gerai, jei tik yra iš ko.

Bet knyga iš tikro yra apie tos parduotuvės siūlomą sėkmės receptą: didingumą (fui, tikriausiai prastai išverstas žodis „greatness“), tikslą ir įsipareigojimą, galimybes ir keitimąsi (gal pokyčius?), savo tikrovės kūrimą, problemų gerąją pusę, įkvėpimą ir t.t. Na va, o tai jau tikrai nebe taip smagu. Nes panašu, kad į tikrai smagią ir gyvą parduotuvę, pasižyminčią fantastiška organizacine kultūra, kažkada įsisuko kažkokie konsultantai ir sugalvojo iš to viso smagumo padaryti kažkokį nykų mokslą. Tai yra eilinis kelias į sėkmę, bandomas pritaikyti kiekvienam, ir todėl nebetinkamas niekam. Žodžiu, jie svaičioja apie didingumą, galimybes ir belenką, tik ne apie tai, kaip smagu visą dieną rėkti ir mėtyti žuvis.

Jie bando apibendrinti tai, ko akivaizdžiai nesupranta (t.y. net nepamini termino „organizacinė kultūra“), ir bando tai pritaikyti visoms kitoms organizacijoms, kuriose žuvimi nepasisvaidysi, bet užtat galima apsimesti, kad tau labai smagu. Na ir taip toliau.

Vertinimas: norėtųsi nuvažiuoti ir pasižiūrėti, ar iš tikrųjų ten taip smagu. Ar vis dėlto pardavėjai dabar jau tėra samdyti klounai, apsimetantys išdykaujančiais darbininkais. O knyga? Et…