„Rizikos riba“

Nuo lapkričio 18 d. kino teatre „Forum Cinemas Akropolis“ pradedamas rodyti šių metų filmas „Rizikos riba“.

Į brangiausius kostiumus „įsiprūdiję“ (t.y. įsirangę) aukščiausios klasės Holivudo aktorių žvaigždynas visada nuteikia mažų mažiausiai džiuginančiai. Tai ir: nedėkingai pasenęs Kevin Spacey, kurio, savaime suprantama,  pristatinėti nereikia, Paul Bettany arba tiesiog – britiškas akcentas („Nuostabus protas“, „Dogvilis“), nesenstantis Jeremy Irons bei Simon Baker ir Stanley Tucci. Kad tikrosios žvaigždės nediskriminuotų turbūt jautrių ir niekam nežinomų žiūrovų, buvo pasikviesti ir keli nelabai kam tikę aktoriukai: „gossipgirl‘as“ (labai tikiuosi, kad šio portalo skaitytojai nežino, ką šiuo atveju turiu galvoje) Penn Badgley, vis dar tikintis, kad gali vaidinti jaunesnius už save, bei Zachary Quinto, kuris jau spėjo subręsti, taip nieko labai ir nepasiekęs… Nebent filmą „Blondinė ieško vyro“ būtų galima vadinti pasiekimu…

Vos nepamiršau ir svarbiausios puošmenos vaidmenį atliekančios Demi Moore, kuri žino, kad niekas geriau neperteikia griūvančio gyvenimo nuojautos kaip tik palaidi plaukai ar ilgesingas žvilgsnis pro langą…

Grįžtant prie „Rizikos ribos“, tai – 107 min. trunkantis pasakojimas apie tai, kaip investiciniame banke eiliniam žmogui nesuprantamais būdais paaiškėja būsima apokalipsinė krizė. Kaip jie pasielgs, kad išvengtų paskutinio liepto galo tuščiomis (t.y. tik su keliais milijonais) kišenėmis?  Kieno galvos kris,  kad hierarchijos viršūnėlėse viešpataujantieji liktų sveikut sveikutėliai? Kas svarbiau: lojalumas ir ištikimybė firmai, kuriai dirbi, ar visas likęs (verslo) pasaulis? Ypač jei ta pati firma, „išspiria“ su apsauga, vos spėjus suklysti?

Šie ir kiti „Rizikos riboje“ aktualizuojami klausimai leidžia ne tik mėgautis kitų padarytomis klaidomis, bet ir išbandyti savo sumaterialėjusią, arba, kitaip tariant, sugedusią moralinių vertybių skalę: Ar tai, kad niekšiški veiksmai nebestebina, jau reiškia, kad siela parduota rinkodarai pagal geriausius tos dienos kursus?

Na, bet kol dar niekas keliais šliaužti link Vatikano, kad galėtume iš naujo nusipirkti indulgenciją, reikėtų nemažai kirčių rykštėmis juostos režisieriui J. C. Chandor‘ui. Taip, tai jo debiutas didžiajame ekrane, tačiau bausti visada reikia, jei „per daug užsimota“: už tai, kad taip ir nesugebėjo, turėdamas tokių puikių aktorių arsenalą, neblogų, nors ir griozdiškų dialogų, užtikrinti filmo dinamikos, intriguoti iki pat pabaigos, o ne tik per pirmąsias 18 min.  Visada būna bene trigubai liūdniau, kai po daug žadančios ir šiuo atveju esminės filmo pradžios, pasitinka ilgas ir beprasmis važinėjimasis po pertekliniais siužetiniais vingiais. O ką jau kalbėti apie ilgiausias, verkšlenančias „didžiųjų vyrų“ kalbeles, kurios galbūt būtų tinkamos, norint įvesti tvarką ikimokyklinio amžiaus vaikų darželyje, bet tikrai ne sukrėsti išrankų žiūrovą. Labai nekaip atrodo ir keli epizodai su neva tikromis ašaromis ir mėgstamiausiu klausimu: „Ar mane atleis?“, tarsi būtų pabijota palikti bent vieną „savaime suprantamą“ dalyką, jo iki galo nepaaiškinus (pavyzdžiui, kad visi yra žmonės…).

Visiškai neaišku, kodėl tai laikoma trileriu… Nes filme nėra nė vieno žanro pobūdį atitinkančio požymio, išskyrus kelias prabangias mašinas (matyt, krizės metu tiek pakanka…)

Atskirą prokuroro kalbą galima išrėžti už finalinę pabaigos sceną: susidaro įspūdis, kad nuo šiol metaforos kine yra ne perkeltinei prasmei reikšti, o baksnojimui pirštu vis į tą visiškai nenuovokų žiūrovą.

Vienaip ar kitaip, „Rizikos riba“ nėra jau toks visai prastas filmas: lengvas „žiūralas“, ir tiek. Nesileidžiant į ilgiausią autorės, kuri parašė šią apžvalgą, asmenybės užkaborių nagrinėjimą, galima pasakyti, kad net ir būnant stebėjimo dieną praktiškai be miego, filmas „susižiūrėjo“ kone puikiai – užmigti neteko.

Apibendrinti būtų galima taip: „Rizikos riba“ – tai „A“ klasės aktoriai „B“ klasės filme su „C“ klasės scenarijumi.