“Neįmanoma misija. Šmėklos protokolas”

Šįkart pristatome gruodžio 16 d. Lietuvos kino teatruose pasirodžiusią premjerą – „Neįmanoma misija. Šmėklos protokolas“.

Sustabdyti atominį karą – įmanoma. Bėgioti 800 metrų aukščio pastato sienomis – įmanoma. Pabėgti iš griežtai saugomo kalėjimo Rusijoje – įmanoma. Regis, „Neįmanomos misijos“ filmo herojų planuose neįmanomų misijų nėra, tačiau atsisakyti malonumo visai tai stebint… Vėlgi. Misija neįmanoma.

1996 m. superagentų pasaulyje sužibo nauja žvaigždė – Tomo Kruzo (Tom Cruise) „išpopintas“ Ethanas Huntas. Džeimso Bondo ir „Šventojo“ pašonėje atsiradęs slaptos vyriausybinės organizacijos šnipas natūraliai įsiterpė „šaudyk-gaudyk“ kino juostų visatoje. Tuo metu, kai Agentas 007 užsisakė keliais martiniais daugiau nei reikėtų, Ethanas Huntas pasirodė pačiu laiku. Žmonėms reikėjo naujo herojaus gelbstinčio planetą tiek kūno, tiek smegenų raumenimis ir 2050 m. būdinga technika. Žinoma, apsiriboti vieno filmo pajamomis – misija neįmanoma, todėl per pastaruosius 10 m. pasaulį išvydo dar dvi filmo dalys. Švelniai tariant, kelelis buvo dulkėtas ir kupstuotas, todėl nenuostabu, kad „Šmėklos protokolo“ geriausiu metų reginiu niekas vertinti nesuskubo.

Filmo scenarijui nuodugnios analizės nereikia. Pamišęs mokslininkas-teroristas pagrobia Rusijos atominių ginklų paleidimo kodus, o amerikiečiai skuba jį sustabdyti. Slaptosios organizacijos nariai išlaisvina pagrindinį herojų iš kalėjimo (dėl ko jis ten tūno? Sužinosite paskutinėse scenose. Neišduosime) ir strimgalviais lekia į Kremlių. Taip. Į Kremlių. Manau, daugeliui iš salėje sėdinčių žiūrovų kilo klausimas, kaip filmo kūrėjams pavyko susitarti dėl darbų Rusijos širdyje? Dar didesni klausimai ir veiduose užstrigęs „ooo…“ veržiasi po sprogstančių ir gabalais po ekraną besitaškančių Kremliaus bokštų. Niekas jų juk nesprogdino, be jokios abejonės, tačiau kokiu būdu išdidžiuosius rusus pavyko įtikinti leisti tai padaryti bent jau kompiuterio ekrane?

Buvome Maskvoje – esame Dubajuje. Kodėl gi ne? Kodėl nepasinaudoti proga ir visu gražumu nepasidžiaugti naujuoju pasaulio stebuklu – aukščiausiu pastatu planetoje – „Burj Dubai“. Kaip bebūtų akivaizdu, kad juostos autoriai pasinaudojo šviežio statinio kolosalumu, reikia pripažinti, jog Tomo Kruzo žygis stiklo ir plieno pabaisos „nugara“ buvo įspūdingas. Pusės kilometro aukštyje pakibusio personažo atokvėpiai tapo salėje sėdinčių atokvėpiais. Nesėkmingas judesys – vieningu salės krūptelėjimu. Veiksmo nestokojančios akimirkos persipina su psichologiniais šnipų ir „blogiukų“ žaidimais, o viskas vainikuojama lenktynėmis smėlio audros akivaizdoje.

Režisierius Bradas Birdas (Brad Bird) paskutinėms ir lemiamoms filmo scenoms herojus ir žiūrovus nukelia į Indiją, kur vieniems veikėjams tenka vilioti milijardierius, kitiems – šokti į ventiliacijos šachtą, o tomams kruzams – nudobti blogietį. Tomo Džeriu (Tomas ir Džeris – amerikiečių animacinio filmuko veikėjai) šį kartą tapo švedų aktorius Michaelis Nyqvistas. Pasaulinės taikos branduoliniu karu siekiantis superteroristas, atrodo, turėtų gąsdinti savo užmoju, tačiau taip nėra. Aktoriaus veido bruožai lyg ir tinka tokio kalibro personažui, tačiau veiksmai, o ypač dvikova su T. Kruzu, atskleidžia paslaptį – be parankinių ir ginklų pasaulinio masto maniakas yra tik žmogus. Filmo kūrėjai laikosi nerašytų žanro taisyklių ir „pavyks-nepavyks“ akimirką vilkina iki pat paskutinių sekundžių. Tai – Holivudas ir, nebijokite, pagrindiniai herojai liks gyvi, o ir beveik sveiki.

Veiksmo scenas ypatingai dažnai (gal kiek per dažnai) švelnina komedijos elementai. Šypsenų, o kartais ir juoko burtininko „Neįmanomoje misijoje“ pareigos buvo paskirtos Simonui Peggui. Britų komikas, kuris gebėjimą isteriškai prajuokinti ugdė nuo „Shaun of the Dead“, „Hot Fuzz“, „Run Fatboy run“, šioje frančizėje nėra naujokas. Epizodinį Bendžio vaidmenį jis atliko 2006 m. „Misijoje“.

Kvanktelėjusio vyrioko statusas, kuris jau kurį laiką yra klijuojamas Tomui Kruzui, regis, pasitarnavo. Šį kartą Ethano Hunto personažas ne tik žudo ir gelbėja, bet ir sugeba įsilieti į komiškas situacijas bei pademonstruoja jausmingumą.

Silpnoji kompanijos grandis, deja, yra moteriškoji „Misijos“ dalis. Agentės Jane vaidmenį atliekanti Paula Patton gana spalvingų veikėjų apsuptyje atrodo blankiai. Turėdama vienintelę progą pademonstruoti vidinių savybių evoliuciją, ji susimauna. Jos mylimąjį nužudžiusiai blogiukei juntama neapykanta ir keršto troškimas agentę apakina ir ji neįvykdo užduoties.

Kino kritikų jau dabar serijos gelbėtoju vadinamas režisierius, prieš imdamasis dulkių valymo nuo „Neįmanomos misijos“, nepatikėsite, tačiau kūrė „La Troškinį“. Taip. Visą pasaulį sužavėjusio filmuko autorius yra būtent Bradas Birdas. Verta paminėti, kad būtent tokia veikla jis anksčiau ir užsiėmė. Režisieriaus filmografijoje tokie įsimintini kūriniai kaip: „Geležinis milžinas“, „Nerealieji“ ir net pirmieji „Simpsonų“ sezonai. Nuostabu, kaip animacijos pasaulyje it žuvis nardęs kūrėjas sugebėjo akimirksniu persiorientuoti ir sukurti išties gerą veiksmo filmą.

Cinikai, skeptikai, bambekliai. Šios kategorijos tipai dažniausiai nosis suraukia tik išgirdę pavardę, pavadinimą, dainos ištrauka. Aišku, kino industrijos konvejeriu atidundantys „šedevrai“ minėtų tipų skraiste priverčia nori ar nenori apsigobti ir  tikinčiuosius filmų magija. Šiuo atveju rizika išeiti iš kino salės besikeiksnojant buvo didelė, tačiau rizikuoti verta. Etiketę „senas-geras“ ant „Neįmanomos misijos“ jau galima klijuoti po premjeros praėjus vos dienai. Šalia jos galima pridėti ir žinutę: „Džeimsai Bondai, mokykis“.