Metų kino apžvalga: filmai apie pinigus

Išsamią visų 2011 – ųjų kino apžvalgą pasižadu kitiems metams, o dabar trumpai apžiūrėsime, kokių gi must see ir (ar) gerų „filmų apie pinigus“ finansinės krizės akivaizdoje pažėrė šie meteliai.

Po kelių metų pertraukėlės griausmingai sugrįžo neabejotinai A klasės aktorius (mačiusieji „Babel“, „The Assassination of Jesse James“, „The Curious Case of Benjamin Button“ ir kt. nesakys „pfi, saldukas“)  su „The Tree Of Life“ ir „Moneyball“– Brad Pitt. „Moneyball“ (režisierius – Bennett Miller, kurį būtų galima atpažinti iš „Capote“ su  aktoriumi Philip Seymour Hoffman), lietuviškai išverstas į „Žmogus, pakeitęs viską“, tikrais faktais paremta biografinė drama apie tai, kaip žmogeliui pavyko, nepaisant minimalių resursų ir milžiniškų kliūčių, išsukti savo beisbolo komandą „Oakland Athletics“.

Vis dar aktyviai krutantis Michael Douglas pernai metų pabaigoje išaušo su 1987 – ųjų filmo „Wall street“ tęsiniu: „Wall Street: Money Never Sleeps“ (liet. „Valstrytas: Pinigai niekada nesnaudžia“), kurį režisavo Oliver Stone („Nixon“, „Natural Born Killers“ ir kt.) apie tai, kaip iš kalėjimo paleistas, bet vis tiek kolegų ne itin gerbiamas, veikėjas sumano pasinaudoti proga atgaivinti savo imperiją.

Pagaliau tinkamai 2010 – iais įvertintas aktorius Colin Firth šiemet džiugina su Lietuvoje rodomu nuo gruodžio 23 d. trileriu „Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas“ (angl. „Tinker Tailor Soldier Spy“, rež. Tomas Alfredson, 2011 m.) – opusas apie taip numylėtas ir taip labai slaptas slaptąsias tarnybas.

Itin palankiai „Pinigų kartoje“ įvertinta drama „The Lincoln Lawyer“ (liet. „Advokatas iš Linkolno“, 2011 m., rež. Brad Furman) apie advokatą, gelbstintį niekingus niekšelius, o kur niekšeliai – ten ir pinigėlių krepšeliai.

Įnirtingai aktoriumi tapti bandantis Justin Timberlake renkasi ne tokius ir prastus filmus (kaip antai labai jau visiems patikęs ir išgirtas „Facebook‘o“ filmas), šįkart rodosi, atsiprašau, vaidina režisieriaus Andrew Niccol („Gattaca“) trileryje „In Time“ (vėlgi – rašyta PK, liet. „Įkalinti laike“) apie tai, kaip ateityje pagaliau galima nebesenti, o  „vienintelė valiuta – laikas“.

Kaip niekada produktyvus pastaraisiais metais Matt Damon šiemet pristatė net keturis filmus (ir dar vieną „su balsu“ – „Linksmosios pėdutės 2“),  kurių visi, savaime suprantama, verti ir peržiūrėjimo, ir aptarimo: „The Adjustment Bureau“ (liet. „Likimo ekspertai“, režisieriaus George Nolfi debiutas didžiajame ekrane, 2011 m.) – dailiai susuktas trileriūkštis, kuriame visi visko ras, ir dar su įvairaus pobūdžio efektais, o filmukas apie politiko ir balerinos meilę, kuriai bandoma sukliudyti…

Mane ypač džiugina ir, žinoma, intriguoja „Mes nusipirkome zoologijos sodą“ (lietuviškas pavadinimas efektingesnis, angl. „We Bought a Zoo“), nors filmas dar vis šių metų, o reklamuoja jį kaip „kalėdinį filmą“,  tačiau Lietuvos eteryje pasirodys tik kitų metų kovą. Vaikams ir suaugusiems režisieriaus Cameron Crowe  (visokių „Jerry Maguire“, „Vanilla Sky“, pastarasis itin meniškas ir gilus turbūt, filmų autoriaus) drama su aukštesniojo ir aukščiausio rango aktoriais:  Scarlett Johansson, Thomas Haden Church apie… Tėtuką (M. Damon) ir jo zoologijos sodą. Paremta tikrais faktais.

„Margin Call“ (liet. „Rizikos riba“, rež.  apie jį taip pat rašyta) – nepretenzingas žiūralas su daug gerų aktorių figūruoja šių metų „filmų apie pinigus“ aukščiausiame top‘e.

Kalbant apie Kevin Spacey ir žiūralus, tai dargi pasirodė visai verta dėmesio komedija su visiems mums aktualiu ir būtent lietuviško pavadinimo variantu „Kaip atsikratyti boso?“ (angl. „Horrible Bosses“, 2011 m., rež. Seth Gordon): trys draugai sumano atsikratyti savo viršininkų, tačiau, o, netikėtume, tai nevyksta pagal planą…

„Water For Elephants“ (rašyta ir PK, liet. „Vanduo drambliams“, 2011 m., rež. Francis Lawrence) – juosta saldumo pasiilgusiems apie didžiosios depresijos laikus, pagal Saros Gruen to paties pavadinimo knygą. Juosta su tuntu žvaigždukų ir žvaigždučių ypač neįnoringam vakarui.

Ko verta dar palaukti iš 2011 – ųjų:

George Clooney veiklumu neatsilieka M. Damon: nuo vasario Lietuvoje pasirodysiantis „The Ides of March“ (liet. „Purvini žaidimai“), tai – jau ketvirtas G. Clooney režisūrinis darbas su šių metų hitinės juostos „Drive“ (liet. „Važiuok“, 2011 m.) aktoriumi  Ryan Gosling, o taip pat aktoriumi –  P. S. Hoffman, apie ir priešrinkiminei Lietuvai aktualias politikų peripetijas ir žaidimus viešąja nuomone.

Tendencingai aktuali tema – paveldėjimo klausimas (Lietuvoj, pavyzdžiui, apie tai net du spektakliai pastatyti) bus aktualizuota kitoje dramoje su G. Clooney – „Paveldėtojai“ (angl. „The Descendants“) itin neprasto režisieriaus Alexander Payne, kuriam akivaizdžiai nėra nieko švento (turiu galvoje tokius jo labai gerus darbus kaip režisuotą genialųjį „About Schmidt“, 2002 m., su Jack Nicholson ir prodiusuotus „The Savages“, 2007m., rež. Tamara Jenkins bei  „The Assassination of Richard Nixon“, 2004 m., rež. Niels Mueller) filmą apie šeimyninės pinigų dalybas.

Filmus kaip patrakęs kepantis, ir, svarbiausia, ne šiaip kepantis, bet ir labai gerus iškepantis legendinis aktorius ir režisierius Clint Eastwood kartu su turbūt vienu iš savo mylimiausių aktorių Leonardo di Caprio paruošė naują biografinę dramą – „J. Edgar“ apie FBI direktoriaus karjeros ir privataus gyvenimo derinimą. Taip pat vaidina: Judi Dench bei Naomi Watts. Lietuvos kino teatruose – nuo kovo. Turėtų būti stipru.

Dokumentika

Dokumentika švenčių, tarpušvenčio ar pošvenčio metu gal ir ne pats einamiausias žanras, tačiau, jeigu visgi norėsis atsvaros Vienas namuose vienas, du, trys ir kt. tipo filmams, pateikiu keletą filmų, pasirodžiusių per pastaruosius dvejus-trejus metus ir  nagrinėjančių politinę ir ekonominę padėtį.

„Inside Job“ (liet. „Savų darbas“) 2010 m., režisierius – Charles Ferguson, užkadrinis balsas – M. Damon – buvo absoliutus „Kino pavasario“ hitas, labai dinamiškai susuktas savotiška drama apie buvusią ir dabartinę (tuometinę) politinę, su daug faktinių duomenų, puikiu operatoriaus darbu ir apskritai – iš esmės vėlgi nagrinėja ir išnagrinėja priežastis ir ironiškai demaskuoja pasekmes tiems, kurie nusikalto, t.y. jokių pasekmių krizės kaltininkams. Visą filmą anglų kalba galite pažiūrėti čia.

„Overdose: The Next Financial Crisis“ (liet. „Perdozuoti: Kita finansinė krizė“) 2010 m. – apie tai, kaip didžioji krizė mūsų dar tik laukia dėl netinkamai pasirinktos dabartinės politinės taktikos. Pats nepopuliariausias asmuo, tradiciškai, George W. Bush, o kitas po jo – Barack Obama.  Smagiai žiūrisi, išskirtinai geras montažas, labai panašus į „Capitalism Is The Crisis“ ir „Inside Job“, nors apie būsimąją krizę ne tiek jau ir daug kalba, kaip būtų buvę galima tikėtis, bet ta mintis, kad „viskas kaip kortų namelis, todėl tai susiję ne tik su Amerika“, džiugina, be abejonės.

Visą filmą anglų kalba galite pažiūrėti čia:

„Zeitgeist“ teorijų gerbėjams, jau išleista, savaime suprantama, visai ne mainstreaminė jau antra, oi, atsiprašau, trečia ir dar bus ketvirta dalis: „Zeitgeist: Moving Forward“ (liet. pažodžiui: „Zeitgeist: Judėti pirmyn“), režisierius – Peter Joseph. Tokie filmai – iš tų atvejų, kai tave aplinka praktiškai priverčia pažiūrėti, antraip teks jaustis lyg iš sriubos bliūdo išmestai musei, bet, bent jau aš asmeniškai, tai neturėjau tiek kantrybės taip ilgai (162 min.!) klausytis to monotoniškai liūliuojančio balso su ta pačia, kaip viskas niekingai blogai gaidele. O kalba apie utopiją, kad reikia keisti dabartinę piniginę sistemą ir ieškoti alternatyvų.

Bet jūs galite visą filmą anglų kalba pažiūrėti čia:

„Guilty Pleasures“ (liet. „Kalti malonumai“, 2010 m., rež. Julie Moggan) – buvo rodytas Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje, šiek tiek iš kitos perspektyvos apie tai, kaip rinkodara veikia realiame gyvenime, t.y. kaip tai susitapatindami su tuo, ką skaitome, žiūrime ir vertiname, tai persikelia į mūsų kasdienius gyvenimus, tampa asmenybės dalimi. Kitaip tariant, tikrasis gyvenimas pradedamas tapatinti su iliuzija, sukuriamu įvaizdžiu, o nesutapus – reikalauti, kad tikrasis gyvenimas, o ne iliuzija, keistųsi. Šiuo atveju objektas – masinės gamybos knygos, orientuotos į pabrėžtinai moterišką, kurias rašo vyras, nuo ko ir konstruojamas pagrindinis ir kertinis neatitikimas. Kietas.

Ir tai tik – labai mažytė dalis to, ką iš tiesų verta bent jau pamatyti…