“Įkalinti laike”

Šį filmą buvo reikalaujama uždrausti rodyti. Rugsėjo viduryje rašytoją Harlaną Ellisoną atstovaujantys advokatai surašė ieškinį dėl plagiato. Esą filmo siužetas paremtas šio autoriaus 1965 m. kūriniu „Repent, Harlequin!”. Pradžia skandalinga, bet pramogų pasaulyje gerai žinoma taisyklė – blogos žinios taip pat yra reklama.

Neskaičiau H.Ellisono istorijos, o štai filmas „Įkalinti laike“ (angl. In Time) išties pasakoja apie pasaulį, kuriame žmonės genetiškai užkoduoti gyventi iki 25-erių: tuomet organizmas nustoja senti ir gyventi lieka vieneri metai. Ateities pasaulyje vienintelė valiuta – laikas. Valandos, minutės, sekundės yra pinigai, už kuriuos galima nusipirkti kavos puodelį arba rūmus, automobilį arba litrą pieno. Šia valiuta atsiskaitoma už darbo valandas biure ir gamyklose. Suskaičiuota kiekviena žmogaus gyvenimo sekundė.

Pagrindiniam herojui Willui Salas (vaidina Justinas Timberlake’as) ant rankos įspaustas gyvenimo laikrodis (gal kiek šabloniškas, bet efektingai apšvietė glamones vandenyje sutemus) rodo jam likusias 23 valandas. Kaip ir likusios masės gete – varguolių laiko juostoje – Willas turės kažkaip prasimanyti laiko arba rytojaus nesulauks: sustojus laikrodžiui kūnas be jokių specialiųjų efektų krinta negyvas. O mirti jaunas nenori nė vienas.

Laiko galima pasiskolinti (už plėšikiškas palūkanas) arba užsidirbti. Tiesa, man prasprūdo pro akis, kiek tiksliai papildomų minučių herojus gavo už fabrike praleistą valandą. Bet faktas, kad mažiau nei vakar. Tuo tarpu visa kita – brangsta. Pavyzdžiui, kavos puodelis – nuo 3 iki 4 minučių. Kainų kilimą gan taikliai paaiškina ne kartą skambėjęs sakinys: „Kad vieni žmonės galėtų ilgai gyventi, dauguma kitų turi mirti.“ Elementari populiacijos kontrolė. Kaip kinų vieno vaiko politika.

Negadinsiu žiūrėjimo malonumo, pasakodama visus siužeto vingius. Tiesiog bendri įspūdžiai.

Holivude nėra daug kūrėjų, gebančių sukalti provokuojančius ir auditorijai patrauklius mokslinės fantastikos filmus.Vienas įsimintiniausių pavyzdžių – 1997 m. filmas Gattaca. Jo kūrėjo – iš Naujosios Zelandijos kilusio režisieriaus, prodiuserio ir scenaristo Andrew Niccolo ranka juntama ir filme „Įkalinti laike“. Tiesa, jis atrodo kur kas labiau pataikaujantis komercijai – specialiųjų efektų nėra, bet šaudymo ir gaudymo scenų daugoka. Vietomis apskritai priminė kitą filmą – Boni ir Klaidas (1967). Kaip ir klasika tapusi porelė, ginkluoti Willas Salas ir Sylvia Weis (vaidina Amanda Seyfried) taip pat plešia bankus. Tik grobia ne pinigus, bet, o taip!, laiką. Kam? Daug žinosit, greit pasensit, šimto metų negyvensit. Pamatysit.

Aktoriai parinkti gan vykusiai, su Vincentu Kartheiseriu ir Cillianu Murphy iš „Reklamos vilkų“ blogiukų rolėse.

Nors priskiriamas trilerių kategorijai, nestinga komiškų elementų. Prisiminkit, kad nė vienas žmogus tame pasaulyje neatrodo vyresnis nei 25-erių. Tad žiūrint į tris greta pastatytas gražuoles sunku atskirti, kuri iš jų mama, kuri marti, o kuri – dukra (galiu tik įsivaizduoti, kaip jaučiasi vyrai…) Scenaristai tobulai pataikė vietas, kur jau pradedi muistytis – šmaikšti replika ir vėl lojaliai lauki kitos…

Pati filmo idėja priverčia susimąstyti, ką pats darytum ir kaip elgtumeisi, jei laikrodyje ant rankos tiksėtų likusios gyventi sekundės (priėjau išvados, kad definitely esu blogietė, nes pirmiausia prieš akis švystelėjo ne Žmonijos, o dviejų mažų žmogiukų abrozdėliai. Va, dėl jų, tai kalnus galėčiau perstumt, kad patogiau rogutėmis važinėt būtų, bet aukot paskutinę gyvenimo sekundę masėms? Nope.)

Pasigedau kulminacijos. Moralo. Apogėjaus. Nuo antros filmo dalies kažkas bėga bėga, neša neša, atsigert po skaidrų lašą… Per tą lakstymą truputį visi pasimiršo, ir ką gi tuo norėjom pasakyt?

Kadangi turėjau prabangą (tam tikra prasme) neskaičiuoti laiko – telefoną kartu su laikrodžiu buvau nutildžiusi – sakyčiau, kad 115 min. nebuvo per didelė kaina. Bet antrą kartą tiek nemokėčiau.