„Turime popiežių!“

Kino teatras „Pasaka“ paruošė ypatingą dovaną Kalėdoms – pradedamas rodyti režisieriaus Nanni Moretti naujasis šedevras, komiška drama – Turime popiežių! (it. Habemus papam!). Galbūt ši juosta papiktino aukščiausius bažnyčios atstovus, bet paprasti mirtingieji ją giria ir laiko vienu iš įdomiausių šių metų filmų. Lengvai žiūrimas ir šypsenos iš veido nepaleidžiantis filmas – puiki proga su šypsena pažvelgti į šiandienos bažnyčią tiek ja tikinčiam, tiek – ne.

Filmo pavadinimas galėtų būti „Meldžiu, Viešpatie, tik ne mane“, „Niekas nenori būti popiežiumi“, „Popiežius taip pat yra žmogus“ ar koks nors panašus. N. Moretti pasakoja istoriją apie žmogų, kuris visai nenorėjo būti popiežiumi, niekas nenorėjo, tad gal geriau sakyti: istorija apie žmogų, kuriam nepasisekė ir jį išrinko popiežiumi.

Ką tik naujai išrinktas popiežius (vaidmenį puikiai atliko prancūzas Michelis Piccoli) kenčia panikos priepuolius ir, užuot ėjęs į balkoną pasveikinti minios tikinčiųjų, pasprunka. Supratę situacijos rimtumą, Vatikano atstovai samdo psichiatrą (vaidina pats N. Moretti), tikėdamiesi, kad jis padės naujajam popiežiui priimti jam skirtą Dievo dovaną, tačiau netikintis psichoanalitikas padeda ne tiek panikos kamuojamam vyrui, kiek visiems Vatikano kardinolams, o kartu ir sau pačiam. Tuo tarpu popiežius pabėga iš Vatikano ir klaidžioja po miestą, patekdamas į situacijas, kurios galiausiai padeda išspręsti jo problemą ir atsakyti į kamuojančius klausimus.

Negalima nepaminėti, kad N. Moretti pavyko suburti puikią komandą. Visi kardinolus vaidinantys aktoriai labai tiko šiems vaidmenims: pagyvenę, geroje vietoje įsitaisę kunigai, nieko savo gyvenime nenori keisti, pasirenka „atpirkimo ožį“, tikina, kad tokia Dievo valia ir ramiausiai leidžia laiką, laukdami, kol išrinktasis pagaliau išeis į balkoną. Ir neduok Dieve, įvyks tai, ko visi labiausiai bijo ir bažnyčia, stebima viso pasaulio, patirs fiasko. Jie tokie stereotipiniai kunigai, truputį netikri, tokie, kurių yra kiekvienoje bažnyčioje. Bet tai nekelia nepasitenkinimo, atvirkščiai – smagu atpažinti tikrovę šioje kino juostoje. Režisierius su visa pagarba bažnyčios tradicijoms ir ritualams, leidžia sau su saikinga humoro doze pažvelgti į visą tai iš vidaus.

Jis nesityčioja iš bažnyčios, nemini pastaraisiais metais bažnyčią supančių korupcijos ir pedofilijos skandalų, jis tiesiog smagiai kalba apie tai, kad niekas nenori būti popiežiumi, kad popiežius – irgi žmogus, toks pat kaip ir mes, norintis senatvę nugyventi ramiai ir be sunkios naštos. Filmą įdomu žiūrėti, stebėti visą Vatikano šou, surengtą milijonams tikinčiųjų ir netikinčiųjų. Žiūri filmą ir tiki tuo, ką matai, lengvai įsivaizduoji, kad taip gali būti iš tikrųjų, o filmo pabaiga sukelia piktdžiugišką mintį, kad toks finalas būtų visai įdomus ir tikrovėje.

Turime popiežių! – tai dėmesio vertas filmas, po kurio bažnyčia atrodo net truputį patrauklesnė. Režisieriui pavyko sujungti komediją ir dramą, rimtį ir groteską, o siužetas – nenuvalkiotas ir įdomiai pateiktas.

Atskiri plojimai garso takeliui (kompozitorius Franco Piersanti).