“Romo dienoraštis”

Šį kartą Lotynų Amerikos ritmai skambėjo kino centre „Skalvija“, kur buvo rodoma išgirto Hunterio S. Thompsono romano „Romo dienoraštis“ ekranizacija. Nepaisant visos šio filmo priešistorijos (Johny Deppo draugystės su žurnalistu H.S.Thompsonu, draugo svajonės išpildymo ir pagarbos jo atminimui), filmas nėra toks geras, kaip jo idėja. Na taip, jei esi J.Deppo gerbėjas, filmas atrodo geresnis. Įtariu, jei tai būtų koks nors mažiau ryškus aktorius, filmas nesulauktų tiek dėmesio.

„Romo dienoraštis“ – tai kažkas tarp lengvos komedijos ir intelektualios dramos, nors išėjo kažkas labiau lengvo, nei intelektualaus. Žiūrimas gal po darbo, kai sunku priversti smegenis galvoti apie kažką rimtesnio už vasariškus paplūdimius ir pigų alkoholį. Vienaip ar kitaip filmas skirtas tiems, kam patinka Johnis, Karibų jūros pakrantės, romas ir pagirios.

Pagrindinis veikėjas – Paulas Kempas, laisvai samdomas žurnalistas iš Niujorko, atvykęs į San Chuaną Puerte Rike. Ten jis įsidarbina laikraščio, kurio beveik niekas neskaito, redakcijoje. Jis mėgsta romą, nuotykius ir svajoja tapti geru rašytoju, deja, jo knygų niekas neskaito. Jis nori įdomių temų, tikros žurnalistikos ir teisybės, o mieste, kurį valdo turčiai, klesti korupcija ir neteisybė, tam yra puikios galimybės. Jis taip mano. Bet būtent dėl to, kas vyksta mieste, Kempas gali rašyti tik apie boulingo klubus.

Dideli romo kiekiai įsuka Kempą į nuotykių sūkurį, jį nusižiūri turčiai, turintys neteisėtų statybų planų ir norintys, kad Kempas pateiktų viską taip, kad atrodytų, jog jie yra teisūs. Paulas priverstas jiems padėti ir nusižengti savo įsitikinimams, nes lieka skolingas milijonieriui Sandersonui (akt. Aaron Eckhant), kuris po naktinių nuotykių ištraukia jį iš kalėjimo. Kempui tai puiki proga praturtėti, susirasti gerą būstą ir matytis su gražuole Sandersono mergina Šenou (akt. Amber Heard). Tiesa, jos vaidmuo filme, matyt, yra tik tam, kad tarp alkoholio, korupcijos, vudu magijos ir gaidžių peštynių būtų bent truputį meilės. Kempas sumąsto sužlugdyti turčių planus parašydamas visą tiesą, bet išaiškėja, kad laikraščio, kuriame jis dirba, direktorius taip pat yra iš viso to purvo. Visos problemos neišsisprendžia, bet hapiendas su gražuole ir jachta yra.

Vienu žodžiu – nelabai. Trūko kažkokios minties užbaigtumo arba bent jau tikros komedijos. Juk ir rimčiausias problemas galima spręsti su ironija, o čia išėjo tik žurnalisto bandymas kovoti su neteisybe, karas liko neužbaigtas, ir atrodo, kad velniop tą karą, juk yra gražuolė mergina ir daug romo. Žiūrint filmą, mintys sukasi tik apie tai, koks jau nejaunas Johny Deppas, kokie gražūs vaizdai ir kaip norėtųsi vasaros su nuotykiais ir daug romo. Lengvai žiūrimas, vasariškas, nenuobodus ir peno apmąstymams nepaliekantis filmas, skirtas J.Deppo gerbėjams arba tiems, kas nemėgsta mąstyti, žiūrėdamas filmą.