“Pasaulinė invazija: mūšis dėl Los Andželo” – stiprus vidutiniokas

Filmo „Pasaulinė invazija: mūšis dėl Los Andželo“ (World Invasion: Battle LA) platintojai Lietuvoje po sėkmingo pirmojo startinio savaitgalio komunikuoja su žiūrovais teigdami, kad „šiuolaikiniai žiūrovai žino, ką renkasi ir juos jau sunku suvilioti pigiais šios tematikos filmais“. Mano manymu, tikrovė yra kiek kitokia. Taip, žiūrovas yra gerai informuotas apie nemenką filmo biudžetą, tačiau tai neturi tiesioginio ryšio su filmo kokybe, nebent — su filme panaudotais specialiaisiais efektais ir žinomesniais aktorių vardais.

„Mūšio dėl Los Andželo“ lankomumas eilinį kartą parodo, jog yra gausi kategorija žiūrovų, pasiilgusių kokybiškos ar bet kokios mokslinės fantastikos su specialiaisiais efektais, kuriais galėtų mėgautis didžiajame ekrane, kur jiems ir vieta.

„Pasaulinė invazija: mūšis dėl Los Andželo“ dar prieš peržiūrą suformavo lūkesčius, kad tai bus kažkas panašaus į Rolando Emmericho „2012“ ir, jau pabodusį dėl nuolatinio kartojimo per vieną televizijos kanalą, „Nepriklausomybės dieną“. Nei prieš vieną paminėtąjį neturiu nieko prieš: savame žanre tai tikrai stiprūs filmai, ir net jei netraukiantys iki „9-ojo rajono“, tai graduojami tik šiek tiek prasčiau.

Tuo tarpu „Mūšis dėl Los Andželo“ lieka kyboti dar žemiau. Ir ne dėl to, kad niekas nepatikslino, jog pristatomas kaip „naujas „2012“ kūrėjų veiksmo filmas“ su lyginamu filmu turi tik vieną sąsają — priklauso tai pačiai kino kompanijai „Columbia Pictures“, analogišku principu galima teigti, kad „Mūšis dėl Los Andželo“ yra ir naujas kūrėjų „Valgyk, melskis, mylėk“ darbas. Bet palikim šiuos reklamavimo reikalus nuošaly ir eikim prie filmo, kuris, sakyčiau, yra stiprus vidutiniokas.

Istorija apie žemę puolančius ateivius kine jau daugiau negu nuvalkiota ir sudėtinga iš šios temos kažką naujo išspausti. Nieko naujo neišspaudžia, ir net neatrodo, kad buvo bandyta spausti: ateiviai Žemę ima kolonizuoti „Pasaulių karo“ principu — šalia didžiausių pasaulio miestų krenta meteoritų pavidalu ir išsilukštenę puola ugnimi naikinti viską, kas juda. Dėl ateiviams reikalingo vandens prasideda pasaulinis karas, kurio Los Andželo fronte blaškosi grupelė jūrų pėstininkų.

Rodos, filmo veiksmas įsuks nuo pat pradžių, tačiau tuoj, po poros minučių, daug žadanti karinė sumaištis virsta popsišku nukėlimu į praeitį — veiksmo filmas virsta pusvalandine holivudinio banalumo perpildyta karine drama, supažindinančia su veikėjais, tarp kurių laksto ir pagrindinis filmo veidas — seržantas Maiklas Nantcas (akt. Aaronas Eckhartas). Jam ir teks garbė išgelbėti žmoniją, nuo padarų, kuriuos viso filmo metu apžiūrėti bus labai sudėtinga, nes kamera laksto ir šokčioja, lyg būtų pritaisyta ant beatsišaudančių jūros pėstininkų pečių. Lyg sekama filmo „Projektas Monstras“ (Cloverfield) pėdsakais.

Tačiau šitas vaizdo drebėjimas čia visiškai netinka — dezorientuoja ne tik personažus, lakstančius tarp rūkstančių griuvėsių, bet ir žiūrovą, nebesuvokiantį kas, iš kur, į ką šaudo. Kamera koncentruota į aktorių veidus — bent jau finalinėje scenoje galėjo to nebūti tiek daug — kuriuose nieko naujo, tik šabloniškos mimikos šabloniškomis karinėmis situacijomis (bendražygių mirtys, artimųjų netektys, pyktis, pergalės džiaugsmas etc.) ir amerikietišku kariniu heroizmu persunkti tauškalai, vis nukeliantys iš kovos lauko į pseudodramatiškus „apkasus“.

Kreivą šypsnį kelia ir siužetiniai alogizmai, pavyzdžiui, kokiu tikslu ateiviai veržėsi į sausumą, jei jiems būtinas vanduo; ateivių valdymo centrus kompiuterio ekrane rodo kabančius ore, o vėliau aptinka po žeme; tai užgrobėjų mašinos naikina viską pagal gaudomus radijo signalus, tai jau į tai nebekreipiama dėmesio. Specialieji efektai, kurie galėtų pakelti filmo įvertinimą, neblogi, bet jų kaip fantastiniam veiksmo filmui ne tik per mažai, bet jie tiesiog neįdomūs,— šiandien dvikoju ateiviu ir keliais transformeriniais skraidančiais-sprogdinančiais aparatais fantastikos gerbėjo nenustebinsi.

Taigi „Pasaulinė invazija: mūšis dėl Los Andželo“ tapo man dar vienu eiliniu mokslinės fantastikos filmu, kurį visai smagu neapkraunant smegenų pažiūrėti dideliame ekrane, bet tik vieną kartą, nes jis dingsta iš galvos vos palikus kino salę.