“Narnijos kronikos: Aušros užkariautojo kelionė”

Turiu pripažint, kad mėgstu fantastiką. Nesvarbu, elfai ar lazeriai, mane vis tiek traukia pažiūrėti vaizdų, kurių kasdieniame pasaulyje nepamatysi. Todėl ir Narnijos filmus žiūrėti nėra stigma… Be to, čia kovoja minotaurai, visai kaip „Heroes III“!

Filmas prasideda Anglijai atsakingai kariaujant Antrajame pasauliniame kare. Jau matytas Edmund (Skandar Keynes, vienas iš aktorių, kurių tikras vardas tiktų fentazi veikėjų) bando užsirašyt į armiją meluodamas apie savo amžių. Kiti laikai, kiti laikai buvo…

Deja, šis filmas nėra apie Edvardo nuotykius besivaikant Dykumos žiurkes Afrikoje ar išsilaipinant Normandijoj. Liusė (Georgie Henley) greitai liepia būsimam kareiviui nešti pirkinius į namus. Šie vaikai karo proga gyvena pas savo dėdę, kurio vaikas Eustachijus (Will Poulter) baisiausiai nekenčianaujų įnamių. Jis taip pat mėgsta vabalus, mokslą ir higieną, netiki Narnija… Jau užuodžiat konfliktą? Kaip tik jam vykstant, iš paveikslo pradeda veržtis vanduo ir trys jaunuoliai patogiai įkrenta į vandenyną kaip tik priešais „Aušros užkariautoją“. Juo princas Kaspianas (Ben Barnes) plaukia į tolimas salas… su reikalu.

Aišku, Narnija nebūtų Narnija, jei laive nebūtų vienos kalbančios žiurkės ir kelių minotaurų, visų kompiuterinės grafikos žaizdre nukaltų. Ir jie atrodo ne šiaip gerai – štai filmas, kuriame jaučiau 3D grafiką. Aišku, mačiau „Avatarą“ (karts nuo karto paslinkdavau žemyn akinius, kad įsitikinčiau, jog tikrai be jų geriau) ir paskutinę „Resident Evil“ dalį, bet tik „Narnijoj“ pajaučiau, kad 3D „veikia“ ne tik tuomet, kai svaidomi daiktai. Beveik pakėliau ranką nuvalyt vandens purslus nuo ekrano.

Atmetus saldainius akims kartais atrodo, kad filmui praverstų dar pusvalandis. Yra ištisa, greitai užsibaigianti ir keistai styranti linija apie Liusę ir buvimą savimi. Ir žinau, kad filmas pagristas airių legendomis apie nuo salos prie salos keliaujančius herojus, bet sutiktų veikėjų kaita atrodo per greita. Vienas „Žiedų valdovas“ leido sau būt ilgam, bet jų ir tikslinė auditorija buvo kita. Čia tikimasi vaikų ir mamyčių, tad pusantros valandos – kaip tik. Auditorija prisidėjo ir prie lietuviško filmo dubliavimo. Man, tiesa, angliškus filmus labiau patinka žiūrėti angliškai, originaliais balsais.

Filmas ir vyksta pakankamai greitai, aktoriai savo vaidmenis atlieka gerai. Ben Barnes svyruoja tarp Orlando Bloomo ir Viggo Mortenseno (jeigu aiškiau – Legolaso ir Aragorno). Eustachijus, kaip ir tikėta, erzina (eilinį kartą jam prapuolus norisi, kad veikėjai sušuktų „plaukiam, kol negrįžo“). Tiesa, nežinau, ar Skandar Keynes, perteikdamas Edmundo konfliktą, yra geras aktorius, ar tiesiog ta linija įdomi.

Pačioje pabaigoje kiek smarkiai vožtelima krikščionybe ir aš esu įsitikinęs, kad kažkur už Atlanto ne vienas kritikas tuo smarkiai skundžiasi. Bet turėkime omenyje, kad kritikai R. A. Heinlein „Starship troopers“ („Erdvėlaivių kariai“) kaltino rasizmu, nes knygoje genocidišką vabzdžių rasę kareiviai vadino „vabalais“. Tad į kai kuriuos kritikus reikia žiūrėti atsargiai, o susipažinusiems su Narnija, pabaiga nebus jokia staigmena.

Ar verta nueiti, jeigu matėte prieš tai rodytas „Narnijos“ dalis? Tikrai taip. Ar galima mėgautis nemačius „Princo Kaspiano“? Irgi taip. Jaunesniems žiūrovams tai tikriausiai dar menkiau rūpės, tad vestis juos kartu galima drąsiai, o ir patiems žiūrėti bus nebaisu.