“Nesveikai laiminga”

Šį kartą kino teatras „Pasaka“ rodo nuotaikingą komišką dramą „Nesveikai laiminga“ (rež. Anne Sewitsky). Norvegų kūrinys, žadantis daug gero. Jeigu anksčiau norvegams vis nepavykdavo gauti vienokių ar kitokių apdovanojimų, tai šį kartą Oskaras turėtų nukeliauti būtent jiems. Ir, ko gero, ne veltui. Iš tiesų vertas dėmesio filmas: lengvai žiūrimas, aptariama aktuali tema, smagiai ir suprantamai pateikiamas siužetas. Be to, filmas sukurtas moterų komandos ir per labai trumpą laiką, ko tikrai nepasakytum.

„Nesveikai laiminga“ – istorija apie, sunku tai pavadinti istorija apie vieną žmogų, greičiau, tiesiog apie dvi laimingas šeimas arba apie keturis laimingus žmones (istorijos pabaigoje kiekvienas atranda savo laimę). Kaja – gyvenimu patenkinta moteris, ištekėjusi, turi vaiką, gyvena Norvegijos vienkiemyje – viskas gražu ir ramu. Kol į kaiminystę neatsikrausto tobulai atrodanti šeima: jie gražūs, įdomūs, dainuoja chore, turi įsivaikinę juodaodį berniuką iš Afrikos, be galo laimingi ir mylintys vienas kitą. Ir vieną dieną išaiškėja, kad ne tokie jau jie tobuli, ne tokie laimingi. Kaja atranda save, o kaimynų šeima atsiveria iš kitos perspektyvos: žmona buvo neištikima vyrui jie negali turėti savo vaikų,o į vienkiemį atvažiavo bandyti pradėti naujo gyvenimo kartu. Kajos šeimą naujieji kaimynai taip pat priverčia permąstyti savo būtį: kas jie, kodėl jų santykiai tokie atšalę, kodėl Kaja nepatraukli savo vyrui, kuris nuolat išvyksta „medžioti“, ko abudu iš tiesų nori ir laukia. Kaja patiria laimę su savo naujuoju kaimynu: akivaizdu, kad jie abu ištroškę šiltų jausmų, meilės ir paprasto supratingumo.

Jų santykiai pakeičia visą istorijos eigą, išaiškėja, kad ir Kajos vyras ne šiaip nepatenkintas savo žmona, o naujasis kaimynas patinka ne tik Kajai. Visą šią kampio keturkampio istoriją gerokai praskaidrina vaikų santykiai: baltas ir juodas berniukai, kurie visą laiką žaidžia vergą ir šeimininką: visai kaip ir jų tėvai, kurie vaidina savo gyvenimą, nori vienas kitą valdyti ir kartu būti laisvi, nors nežino, kaip tai padaryti. Taip, galbūt rasizmo klausimas pateikiamas pro ironijos prizmę, visgi labai apgalvotai ir smagiai, spalvų santykiai sprendžia ne tiek rasizmo klausimą, kiek simbolizuoja du skirtingus polius, realybę ir tai, ką bandoma kurti, žaisti, vaidinti. Vaikai čia ne šiaip sau: jų santykiai tarsi iliustruoja suaugusiųjų santykius, o kartu istoriją padaro tik dar realesnę ir smagiau žiūrimą.

„Nesveikai laiminga“ –  dėmesio vertas filmas apie kiekvieną iš mūsų, istorija apie (ne)ištikimybę ir meilę, šeimą ir vienišumą, apie baltą ir juodą gyvenimo juostą, apie įvykius, reikalingus pažinti save. Taip, tai nėra kažkokia nauja istorija, bet tai dar viena proga pažiūrėti į gyvenimą iš šalies: ko mes norime, ko mums reikia ir kas mes esame iš tikrųjų. Nepamirškime į viską žiūrėti su gera nuotaika ir galbūt suprasime, kad ne taip viskas blogai, kaip atrodo, nepamirškime: viskas, kas įvyksta, vyksta tik į gera.