“Nemirtingieji”

Kodėl didingi mituose apsigyvenę herojai buvo apdovanoti silpnybėmis? Ar Achilas negalėjo įsigyti ilgesnio aulo, geležimi kaustytų batų? Ar Samsonas savo gležnųjų plaukų negalėjo slėpti po sunkiu šalmu? Greičiausiai ne. Atsispirti graikų mitams ir įspūdingiems vaizdo efektams nesugebėjo ir „Nemirtingųjų“ premjeroje apsilankę žiūrovai. Silpnybė, šiuo atveju, nugalėjo ir juos, o apsiginti galimybių nebuvo. Mistiška kino juostos premjeros data – 2011 metų, 11 mėnesio, 11 diena – pagarbia baime masino vertinančius simboliką. Dar prieš keletą mėnesių internete pasirodę pirmieji „Nemirtingųjų“ vaizdeliai įpareigojo magiškus skaičius įsiminti. Prognozių, pranašų ir pasaulio pabaigos nuojautų amžiuje skaičiukai 11.11.11 tarsi kompiuteriniai kodai užprogramavo smegenis. Taigi lemtinga diena atėjo. Kuo ji baigsis? Kas mūsų laukia? Atsakymas, deja, trumpas – pilka. Šis atspalvis dominuoja ne tik šaltai kalnuotoje Graikijos pajūrio kraštovaizdžio nuotaikoje ir juostos spalvų korekcijoje, pilkšvi štrichai nudažė ir scenarijaus peripetijas bei aktorių vaidybą.

Pagrindinis filmo herojus – legendinis Minotauro skerdikas Tesėjas (akt. Henry Cavill) ieško stebuklingojo Epyro lanko. Artifakto paieškos protą aptemdė ir despotiškam bei kraugeriškam karaliui Hiperionui (akt. Mickey Rourke). Valdovas dieviškojo ginklo trokšta dėl savaime aiškios ir tipiškam „blogiukui“ būdingos priežasties – dominavimas pasaulyje. Žinoma, negalima atmesti ir kito mėgiamo motyvo – kerštas, nepasitenkinimas, pagieža. Šį kartą griaunančių emocijų kaltininkais tampa dievai: Dzeusas, Poseidonas, Atėnė ir kiti panteono „karalaičiai”. Anksčiau minėtas Tesėjas lanko šniukštinėti ėmėsi po motinos nužudymo. Ilgai spėlioti nereikia, kad žmogžudžio vaidmenyje atsidūrė tas pats, viskuo nepatenkintas Hiperionas. Lenktynėms startas duotas. Kas pirmasis ras lanką? Ar pavyks kaukėtųjų baisuolių armijos generolui Hiperionui radus lanką išlaisvinti titanus ir nuteisti dievus myriop? Ar žaviajam didvyriui pavyks sustabdyti tironą? Juostos režisieriui Tarsemui Singhui (Tarsem Singh) sušvilpus, veikėjai stačia galva neria į nuotykius. Tesėjo keliai susikerta su gražuole orakule Fedra (Freida Pinto). Išraiškingų formų „skaisčioji“ regi ateities vizijas ir jomis neramina į akį kritusį jaunuolį. Šis didvyriškai pasiūlo orakulei išsigelbėjimą nuo skausmingų regėjimų. Ir astro fizikos diplomo neturinčiam aišku koks gi tas gelbėjimas… Iš nekaltybės pančių pasprukusi ir grožybes 3D formatu pademonstravusi orakulė (o galbūt jau tiesiog mergina) kartu su Tesėju ir tarsi iš niekur išdygusiais draugais tęsia kelionę.

Kino teatre susirinkusieji kartkartėmis žvelgia į pagrindinio herojaus, o retsykiais į piktadario nūdieną. Pastarojo veikėjo kasdienybė kiek skiriasi nuo romanus mezgančio Tesėjo. Aukštuose mūruose tūnąs Hiperionas laimės akimirkas patiria skanaudamas vaisius ir stebėdamas kaip  kaistančio plieninio buliaus viduriuose verda gyvos mergelės. Šią rutiną valdovas praskaidrina ir neištikimų karių sėklidžių traiškymu.

Niūrią filmo atmosferą iliuminuoja tai šen tai ten pasirodantys Olimpo dievai. Auksu ir avangardo dizainerių puoštais apdarais vilkintys stichijų valdovai stengiasi išvengti karo su titanais, tačiau šią dilemą palieka spręsti žmonėms. Kino juostos atomazga galima apibūdinti aštriais kirčiais: Lanką randa Tesėjas. Tesėjas lanką praranda. Lanką gauna Hiperionas. Režisierius spaudžia repeat ir Hiperionas pirmųjų filmo minučių kadrais išlaisvina Titanus. Titanai neatrodo tokie grėsmingi ir didingi kaip apie juos kalba mituose. Vis dėl to pasaulį gelbėti tenka dievams. Dievai pasaulį išgelbėja. Lankas dingsta, o lieka tik paprastučiai klausimai. Kam gi jis iš viso buvo reikalingas? Ir kodėl dievai tuos titanus laikė įkalintus, o ne paprasčiausiai juos pražudė? Hiperionas miršta, Tesėją į dausas teleportuoja dievai, o eks orakulė lieka viena su vaiku. Ar ne ironiška, kad tokią pačią dalią teko išgyventi ir Tesėjo motinai. Vienišos motinos auginančios nesantuokinį vaiką likimas senovės Graikijoje buvo tikrai ne rožėmis klotas.

Duobėtais scenarijaus keliukais dardantys ir nuo žymiojo „300” nepatobulėjusiais efektais maitinami žiūrovai pasibaigus seansui greičiausiai net nesusimąstė, o koks gi buvo tasai Tesėjas. Ne vieną mėnesį svorius kilnojęs ir raumenis dailinęs Henris Cavillas įkūnijo, ko gero blankiausią super herojų kino istorijoje. Pirmose filmo minutėse jaunuolis yra kaustomas pykčio ir agresijos. Tesėjo akys paskutiniuose kadruose taip pat dega smurto ugnimi. Būtų įdomu sužinoti ar į toliau vardijamus klausimus teigiamų atsakymų rastų pati kūrybinė filmo grupė? Ar pagrindinis veikėjas evoliucionuoja kino juostos eigoje? Ar meilės romaniūkštis ir keletos sakinių „įkvėpianti“ kalba kariams suformuoja įsimintiną asmenybę? Ar „Lūšnynų milijonieriuje“ sužibėjusi ir „Nemirtinguosiuose“ orakule suvaidinusi Freida Pinto vyriškai auditorijai yra daugiau nei „mėsos gabalas“, o moteriškajai priežastis pavydo scenai? Ar Olimpo dievai tai ne tik krūvelė madų industrijos atstovų? Ar „Celėje“ sudėtingą maniako portretą pasąmonėje suformavęs ir „Rudenyje“ spalvingas vizijas išreiškęs režisierius Tarsemas Singhas stengėsi „pagimdyti“ unikalią juostą? Optimizmo nukeliauti iki filmo pabaigos įpučia Mickey Rourke vaidyba. Žinoma, paskutiniai iš pelenų pakilusio aktoriaus sukurti personažai galėtų būti apjuosti viena gija, tačiau juos Mikis įkūnija tobulai. Ironiškos pastabos, į žmogiškumą neapeliuojantys poelgiai, lengvabūdiškas smurtas – šie epitetai lipte limpa prie M. Rourke nulieto Hiperiono. Pilkumoje skęstančias vizualizacijas gelbėja išraiškingi ir individualūs „Oskaro“ laureatės dizainerės Eiko Ishiokos kostiumai.

Kartais gražios skaičių kombinacijos, trijų dimensijų kino etiketės, riaumojančios pabaisos, grožio kultas ir skambios legendos yra nepakankamas motyvas paprasčiausiam pasvarstymui: „na taip, filmas buvo neblogas“. Kartais akivaizdūs trūkumai ir plyšių dangstymas patosu, anapus pasiunčia ir „nemirtinguosius“.