“Karo žirgas”

Kultinis, legendinis, epinis. Šių titulų susilaukia, ko gero, kiekvienas Steveno Spielbergo filmas. Atrodo, kad viskas, ką šis Jungtinių Amerikos Valstijų režisierius, prodiuseris ir scenaristas paliečia, virsta auksu. „Ar tikrai, pone Spielbergai?“ – paklaustų iki šiol pagieža besidrabstantys naujųjų Indiana Joneso (angl. „Indiana Jones and the Kingdom of the Crystal Skull“) nuotykių kritikai. Na, bet šį kartą ne apie tai. „Šindlerio sąrašo“ autorius nusprendė tautai ir savo gerbėjams už vandenyno įsiteikti nauja epopėja.

„Karo žirgas“ („War Horse”) – karinė drama visai šeimai apie berniuką ir jo žirgą. Kruvini mūšiai ir šiltas vakaras kino teatro salėje su vaikais, iš pirmo žvilgsnio, – ne pati geriausia mintis. Tačiau šiuo atveju priekaištingo žvilgsnio iš žmonos vyrai, prie didžiojo ekrano atvedę atžalas, sulaukti tikrai neturėtų: „Eilinio Rajano“ („Gelbstint eilinį Rajaną“) stiliumi ore skrajojančių kūno dalių neišvysite. Pirmojo pasaulinio karo batalijos „Karo žirge“ inscenizuotos gana subtiliai ir išvengiant nereikalingo grotesko.

S. Spielbergas dviračio išradinėti neketino ir pateikė tipinę istoriją – vaikis ir jo augintinis. Kaimelyje gyvenančiam Albertui (aktorius Jeremy Irvine‘as) atitenka žirgas, su kuriuo jis pirmose filmo scenose bando susipažinti. Gyvūno ir žmogaus draugystė evoliucionuoja į nebylų, bet stiprų ryšį. Žinoma, užsitęsusios vaikinuko ir arkliuko draugystės peripetijos Anglijos periferijoje sulauktų ne vieno žiūrovo sujudimo, todėl 3 Oskarų laureatas duetą šveičia į karo sūkurį. Albertas ir Džojumi „pakrikštytas“ žirgas išsiskyrimo skausmą patiria Pirmojo pasaulinio karo priešaušryje. Skolose klimpstantis Alberto tėvas žirgą parduoda karininkams. Nuo šios akimirkos pagrindiniu juostos veikėju tampa Džojis.

„Karo žirgas“ transformuojasi į visa kelyje griaunančio karo ir jame pasipainiojusių žmonių akimirkų koliažą. Atsitiktinumų virtinės epicentre atsidūręs žirgas keliauja iš jaunų vokiečių kareivių rankų į mažos prancūzaitės tvartą. Iš jo Džojis, ir kurį laiką jam kompaniją palaikęs kitas žirgas, grįžta į frontą. Būtent čia išvystame pirmąsias žiaurumo apraiškas. Sakysite, kad prieš keletą akimirkų ant žemės krito šimtai pašautų kareivių. Taip, bet elementarų žmogiškumą prarandanti visuomenė veidus nuo ekrano nusuka bent tada, kai žaizdomis nusėti žirgai yra paliekami pūti Prancūzijos tyrlaukiuose. Tada, kai pavojus gyvūno gyvybei priklauso nuo suragėjusio žmogaus piršto ant revolverio gaiduko. Tiesa karti, tačiau į purvą besitėškiančių bevardžių eilinių niekas neprisimena.

Filmo atomazgoje priešo liniją kirtęs, spygliuotos vielos pančius įveikęs Džojis pasiekia Anglijos pulkus. Tarsi magiškos lazdelės mostu toje pačioje vietoje atsiduria ir Albertas. Žiūrovai dramatiška kulminacija nėra lepinami. Vaikinas ir žirgas ir vėl kartu. Tai atsitiktinumas, sėkmė ar žirgo nuojauta? Į tai gali atsakyti tik ponas Spielbergas.

Pagrindinio žmonių atstovo vaidmens ėmęsis Jeremi Irvine‘as pasaulinei auditorijai nėra žinomas – 21-erių metų britui „Karo žirgas“ tapo debiutu didžiajame ekrane. Pirmojo blyno ekspertizės rezultatuose degėsių pėdsakų gal ir sunku aptikti, tačiau įspūdingo pasirodymo aromatų – taip pat. Alberto dramatizmas balansuoja tarp jaunatviško užsispyrimo ir verkšlenančio tono. Šis nepastovumas apsunkina aktorinio meistriškumo vertinimą, visgi šioje juostoje J. Irvine‘as tiko. Į kompaniją Albertui S. Spielbergas pasitelkė visą plejadą senųjų Anglijos kino vilkų, tačiau vieną iš įdomiausių personažų įkūnijo jauna belgų kilmės aktorė Celine Buckens. Su seneliu gyvenančios Emilie požiūris į pasaulį, karą, žmones juostai suteikė lengvo noir (juodojo kino) prieskonio.

Į 6 „Oskarus“ pretenduojančią juostą galime lyginti su kitais tokio tipo filmais ir ,be jokios abejonės, būtume teisūs, jei rastus panašumus iškeltume į dienos šviesą. Nepaisant to, išskirti šį filmą taip pat galima. Šiuolaikinio kino pasaulyje gėrio tema yra eskaluojama skurdokai. Baltai spalvai reikia juodos. Geriems žmonėms reikalingi blogiečiai. Šiuo atveju pikčiausiu „Karo žirgo“ niekšu tampa vos keletą minučių filmo pradžioje šmėžavęs žemvaldys, kas karinėje dramoje atrodo kiek keista. Kiekvienas daugiau rampų šviesos gavęs veikėjas į paviršių išplukdo gerąsias savybes. Net ir neigiamose situacijose herojai remiasi gėriu. Ko gero, labiausiai žiūrovams įsimins (daugeliui kiek ir kvailokai atrodžiusi) žirgo gelbėjimo akcija fronto epicentre. Į pagalba gyvūnui suskubo priešingų stovyklų atstovai. Pamiršę konfliktą kariškiai stengėsi išgelbėti gyvybę, na, o scenos pabaigoje vienas kitam palinkėjo nežūti. Taip, tai – utopija, tačiau niekas neprieštaraus, kad, kandant šaltukui, pozityvios ir neįpareigojančios akimirkos šildo širdį. „Karo žirgas“ netaps metų filmu ir S. Spielbergas savo kolekcijos greičiausiai nepapildys, tačiau skurdėjančią optimizmo kolekciją naujais eksponatais papildyti gali pabandyti juostos žiūrovai.