“Bastūnas, Siuvėjas, Kareivis, Šnipas”

„Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas“ (angl. „Tinker, Tailor, Soldier, Spy“) – neabejotinai taps vienu iš ryškiausių Europos kino įvykiu ne tik šių, na, tiksliau, praeitų, metų, bet ir apskritai. Kodėl? 

Tai – John le Carré‘o (ganėtinai mėgstamas kino režisierių autorius, jo „Ištikimąjį sodininką“ taip pat buvo galima pamatyti ir Lietuvos kino teatruose) to paties romano ekranizacija apie Šaltojo karo šnipų peripetijas. Apie aukščiausios klasės slaptųjų agentų darbą, tapusį praktiškai gyvenimu, kai viena iš svarbiausių, o gal ir pati svarbiausia, savybė yra lojalumas, o visi kiti dalykai, pavyzdžiui, taiklumas šaudant – antraeiliai.

Nors Lietuvoje šis filmas traktuojamas kaip trileris, tačia visgi tai labiau drama su sunkiasvoriu psichologizmu. Taupūs, bet esminiai dialogai, nuostabus operatoriaus darbas, geras scenarijus, aukščiausios klasės aktorių komanda (Mark Strong, Toby Jones, John Hurt, David Dencik, Colin Firth ir kt.) su pagrindiniu Gary Oldman‘u, nepaprastai harmoningai suderinusį įspūdingą išraiškingumą su pačiu gryniausiu subtilumu.

Prieš pradedant žiūrėti „Bastūną, siuvėją, kareivį, šnipą“ svarbu turėti galvoje, kad tai itin lėto tempo juosta ir intriga yra tik viena iš sudedamųjų šachmatų lentos dalių, o ne esminė lenta, turėsianti prikaustyti ir stipriausiai už visus laikyti žiūrovą prie ekrano. Daug svarbiau čia galbūt dialogai, kurių trūkumas kine yra toks didelis, kad, išgirdus sąmojį ar aštresnį minties vingį, kaip, pavyzdžiui, „Bastūne“, norisi, atsukus atgal, patikrinti, ar tikrai visa tai buvo.

Nominuota trims Oskarams: už garso takelį (kaip visada neįtikėtinas Alberto Iglesias), už pagrindinį vyro vaidmenį, be jokios abejonės, Gary Oldman bei už geriausią adaptuotą scenarijų Bridget O‘Connor ir Peter Straughan. Šiek tiek keista, kad nėra nominacijos už geriausią režisūrą Tomui Alfredson‘ui, bet, kaip ten bebūtų, kol kas, manau, verta pasidomėti ir kitais šio režisieriaus darbais.