127 valandos

Naujausias Danny Boyle’as filmas „127 valandos“ (127 Hours) į Lietuvą atkeliavo tik per „Kino pavasarį“. Visų pirma, filmas akį traukia minėtojo režisieriaus pavarde – besidomintys rimtesniu kinu tikrai matė jo režisuotus „Lūšnynų milijonierius“ ir „Traukinių žymėjimas“, lengvesnio žanro mėgėjai – „Paplūdimys“, „Gęstanti saulė“ ir „28 dienos po…“. Paskui „127 valandas“ seka ir nominavimas šešiems negautiems Oskarams. Sakyčiau, negavo pelnytai.

Tikriausiai didžioji dauguma žiūrovų su filmo siužetu jau bus susipažinusi prieš seanso pradžią. Jei nieko apie tai dar negirdėjote, tai patarčiau šiuo sakiniu susipažinimą pabaigti, ir iki peržiūros nesidomėti jokiais filmo anonsais, nes priešingu atveju iki filmo atomazgos gali tekti panuobodžiauti bei vietoj laukimo „o kas dabar bus“, teks laukti „kada tai bus“.

„127 valandos“ – biografinis pasakojimas apie amerikietį alpinistą Aroną Ralstoną, kurį 2003-iaisias bekopinėjantį po kalnus Jutos valstijos kanjone įkalina ranką prispaudęs akmuo. Penkios dienos, 127 valandos tarp akmenų. Apie tai pasakoja ir Ralsotno vėliau parašyta knyga „Between a Rock and a Hard Place“. Tas vėliau – tai po to, kai pats nelaimėlis, vėliau tapęs amerikiečių vyriškumo pavyzdžiu, pats amputavo savo prispaustąją ranką ir ištrūkęs iš kalnų nelaisvės buvo išgelbėtas.

Aiški istorija ir filmo siužetas. Tad žinant kulminaciją visi mano lūkesčiai ir dėmesys nukreipti į tai, kaip visa tai pateikė Danny Boyle’as ir kaip pagrindinio herojaus išgyvenimus perteikė aktorius Jamesas Franco („Howl“, „Milkas“, „Žmogus-voras“).

„127 valandos“ nuo pat pradžių įsiurbė optimistišku, šurmulingu didmiesčio gaudesiu ir apgaulingai leido tikėtis smagaus nuotykio, nestandartinio požiūrio į tragišką situaciją. Boyle’as pradžioje naudoja jau patikrintus žavėjimo receptus: mirguliuojančios spalvos, energingas A.R. Rahman‘o kurtas garso takelis, dinamiškai besikeičiantys vaizdai ir ekranas, rodantis iš karto tai dviejų, tai trijų kamerų vaizdus, primena „Lūšnynų milijonierių“; vėlesnis užsižaidimas su maudynėmis tarpeklyje – „Paplūdimį“, ir tik po to filmas tampa „127 valandomis“, su savita nuotaika, požiūriu, montažiniais sprendimais, tampa savotišku vieno veikėjo spektakliu, kuriam reikalingas stiprus aktorius.

Deja, J.Franco, mano manymu, čia visai netiko. Ne dėl tipažo – šis pats tas, tačiau veido statika ir neįtikinamumas nepaleido viso „įkalinimo“ metu. Suprantama, kad knygoje galima aprašyti kiekvieną mintį, pojūtį, galima perteikti visą apėmusių jausmų skalę. Ekrane tai padaryti daug  sudėtingiau, tačiau tam yra kinas su aktoriumi, kuris turi vaidinti. Šįkart neviltis, kančia, susitaikymas, skausmas, atsisveikinimas su artimaisiais ir pasauliu ir visi kiti jausmai, kurie ten, įsivaizduoju, turėjo būti, perteikiami režisūriniais sprendimais, šalutiniais veiksmais, žaidimu su kamera, pabėgimu iš įvykio vietos į ryškiausius prisiminimus, tačiau ne koncentruojantis į pagrindinio veikėjo, kuris akivaizdžiai netempė atliekamo personažo vaidmens, emocijas. Toks įspūdis, kad kol neprasidėjo amputacijos procesas aktorius net nejautė skausmo. Ups, prispaudė rankytę.

Ne viskas sklandu buvo ir su scenarijumi. Gerą pusvalandį ar net ilgiau, laukiant „Pjūklą“ primenančios scenos (kurios metu smagiau buvo žiūrėti ne į ekraną, bet į salėje krūpčiojančius žiūrovus ir poreles, besiglaudančias iš baimės arčiau vienas kito), teko nuobodžiauti. Žinoma, čia savo vaidmenį suvaidino siužeto žinojimas, bet ne vien tai. Trūko įtraukiančio scenarijaus, minties, istorijos, kuri verstų sekti besikeičiančius kadrus. Tiek režisierius, tiek scenaristai nuėjo lengvu keliu – reguliariai pabėgdavo nuo prispaustarankio į neturinčius tąsos epizodus iš Ralstono gyvenimo.

Žinoma, filmas apie jį, nors labiau — apie jo vienkartinę patirtį kalnuose. Ir čia, stebėdamas tą visą blaškymąsi „127 valandose“, prisiminiau pernai rodytą monovaidybinį filmą „Palaidotas gyvas“ — visas veiksmas tik karsto erdvėje, bet viskas logiška, nuoseklu, įtikinama ir nenuobodu, nors ir supranti, kad kažkas tai filmuoja, o čia negelbsti net panaudotas banalus sprendimas vietoj amerikoniško mėsainio kuprinėje į rankas įsprausti skaitmeninę kamerą. Nėra įtaigumo, nėra dokumentinio filmo perspektyvos.

Išėjęs iš salės dar ne kartą pagalvojau, kad tokio filmo statymui reikia neholivudinės, „dogminės“ kūrybos patirties, nebūtinai Lars‘o von Trier‘o, bet bent iš tos operos, nes daryti popkorną iš tikrais faktais grįstos tragedijos nėra tinkamas pasirinkimas, tiesiog neskanu.

Nežiūrint aukščiau susmaigstytų strėlių, nesigilinant į pasakojamą istoriją, „127 valandos“ puikiai žiūrisi kaip intensyvus ilgas muzikinių klipų rinkinys, kuriame kiekvienas ras pagal kokią melodiją ir klipą pasimėgauti.