„Miegančių drugelių tvirtovė“

„Miegančių drugelių tvirtovė“ – naujasis Algimanto Puipos filmas, pastatytas pagal to paties pavadinimo Jurgos Ivanauskaitės romaną. Garsiai išreklamuota ir visų labai laukta romano ekranizacija žadėjo parodyti kažką ypatingo, juk kitaip ir būti negali: J. Ivanauskaitės knyga ir pats A. Puipa! Filmas pagaliau pasirodė, premjera sulaukė didžiulio susidomėjimo, apie ją kalba visa žiniasklaida, o patį filmą jau spėjo pasižiūrėti daugybė žmonių. Ir, žinoma, pagyrų netrūksta! Visur tik ir girdi: režisierius pristatė savo šedevrą, puikus filmas, būtinai pažiūrėk ir kiti panašūs skambesiai.

Tačiau šalia viso to, dažnai išgirsti ir „kaip lietuviškam kinui – puiku!“. Kada nustosime išskirti save iš viso pasaulio? Kodėl mums užtenka to „lietuviškam kinui“, gal verta pagalvoti ir apie visą kino pasaulį, gal geriau ten būti žvirbliu, nei savo šaly povu? Kas yra tas lietuviškas kinas? Be abejo, pirma mintis – A. Puipa. Tokiu atveju – taip, filmas geras, nes sunku prisiminti kurį kitą režisierių (kalbant apie naująjį kiną, nes senesni lietuviški filmai man buvo geresni ir gražesni, bet paliksime tai tarp skliaustų). Susiaurinus ratą iki Puipos kino arba išplėtus iki pasaulio kino, filmas gerokai nutolsta nuo žodžio geras: režisierius turėjo geresnių ir stipresnių filmų, o apie pasaulinį kiną nekalbėkime, nes ten šedevrų netrūksta.

„Miegančių drugelių tvirtovė“ – beveik dviejų valandų trukmės drama, pasakojanti apie penkiasdešimtmetę Moniką (vaid. Janina Lapinskiatė), kuri su savo vyru Linu (Vytautas Balsys), patekę į avariją, partrenkia moterį (prostitutę Larisą). Monika jaučia pareigą kaip nors padėti moteriai iš globos namų, bet ligoninėje Larisa nusižudo. Po šio įvykio Monikos ir Lino gyvenimas pasikeičia: šeima ima irti, nes Linas prisipažįsta mylįs kitą moterį, o Monika bando rasti paguodą ir atgailą savo užmiesčio dvare, priglausdama tris iš Vokietijos sugrąžintas jaunas prostitutes Gitaną (Giedrė Giedraitytė), Kristiną (Miglė Polikevičiūtė) ir Eglę (Elzė Gudavičiūtė). Monikos ir merginų santykiai gana komplikuoti, kiekviena mergina turi savo sudėtingą gyvenimo istoriją ir visos kartu jos atveria Monikai kitokį pasaulį, o jų pačių likimai susiklosto skirtingai. Siužetas gana paprastas, bet filmas ištęstas, daug ilgai rodomų stambių planų (aišku, gražu, bet truputį per daug). Mažai spalvų, veiksmas vyksta rudenį ir žiemą (na, taip, režisierius paaiškino, kad tokiu laiku patogiau filmuoti, nes vasarą trukdo saulė ir ryškios gamtos spalvos, bet visgi ruduo taip pat turi gražių spalvų), apmąstymai, pokalbiai ir niūrios nuotaikos, apskritai, susidarė įspūdis, kad norėta padaryti kažką panašaus į skandinavišką kiną, bet tai buvo labai akivaizdu, todėl trukdė. Trukdė taip pat ir vaidyba, nors aktoriai nėra itin žinomi, ir atrodė, kad būtent dėl to vaidyba turėtų būti įdomi ir neužgožta visiems žinomos asmenybės. Bet aktoriams kažko trūko: gal nėra lengva įsijausti į vaidmenį, kuris tau yra svetimas ir nepažįstamas, ypač tai jautėsi iš kalbos – akivaizdu, kad leksika merginoms buvo visiškai svetima. Per spaudos konferenciją režisierius minėjo, kad kurdamas filmą domėjosi prostitučių istorijomis, žiūrėjo dokumentinius filmus, bendravo su policijos atstovais, bet su tikromis prostitutėmis nesusitiko, gal dėl to ir veikėjos išėjo kažkokios netikros, neįtikinančios. O štai Janina Lapinskaitė atrodė labai natūraliai: išsilavinusi taktiška moteris, kalbėjimo maniera, gestai, mimika – viskas jos (bent jau taip pasirodė žiūrint į ją ir klausantis jos spaudos konferencijoje), tikriausiai ji vaidino save pačią, bet kuriuo atveju vaidmuo jai tiko. Visgi viena J.Lapinskaitė filmo neišgelbės. Pasibaigus filmo peržiūrai, kino salėje kažkas garsiai pasakė režisieriui, kad tai yra geriausias jo filmas. Drįsčiau nesutikti, mano nuomonė po filmo skambėjo maždaug: „Na… Nelabai, nelabai“. Čia – skonio reikalas, turbūt. Bet kuriuo atveju geriausias jo (A.Puipos) filmas nėra geriausias filmas apskritai, tikriausiai visiems būtų maloniau, jei tai būtų geriausias matytas filmas.

Ką mes liaupsiname: A.Puipą, nes jį visi žino, jis kaip ir negali blogų filmų satyti, nes tai atlieka kiti mažiau žinomi Lietuvos režisieriai, ar J.Ivanauskaitę, bene žymiausią iš pastarųjų metų lietuvių rašytoją, vargšę moterį, išėjusią ne laiku, ar jųdviejų duetą, kuris negali nederėti? Taip, abi šios asmenybės vertos dėmesio, talentingos ir žavios (jokios ironijos), bet „Miegančių drugelių tvirtovė“…  – neklijuokime jai pavardžių etiketės (tas pats, kas Armani kaklaraištis yra gražus vien dėl to, kad jis Armani). Užmerkime akis, bent trumpam pamirškime, kad tai lietuvių kurtas filmas, žiūrėkime jį kaip bet kurios kitos šalies filmą, gal ir vertinimas bus objektyvesnis. Visgi filmo mintis yra gera, tik gaila nepavyko jos gražiai ir kokybiškai perteikti. Vienaip ar kitaip, palaikyti savo šalies kiną reikia. O aš tikiu, kad Algimantas Puipa dar parodys geriausią savo filmą.