„Havras“

Nuo lapkričio 18 d. kino teatre Forum Cinemas Vingis pradėtas rodyti suomių režisieriaus Aki Kaurismäki filmas Havras. Tai – komiška drama apie Prancūzijos uostamiesčio gyvenimo peripetijas. Nors žodis peripetijos gal būtų kiek per skambus, tiksliau būtų pasakyti, kad tai pasakojimas apie vieną įvykį, kuris nutiko Havro gyventojams.

Pagrindinis veikėjas – batų blizgintojas Marselis Marksas (akt. André Wilms), buvęs rašytojas, nesugebėjęs išgyventi iš savo kūrybos. Marselis – šmaikštus vyras, prasiskolinęs maisto krautuvėse, bet visus per dieną uždirbtus nedidelius pinigus parnešantis namo, kur jo visad laukia vakarienę paruošusi žmona.

Jo gyvenimas – žmona Arletė (akt. Kati Outinen), kuri rūpinasi savo vyru kaip mažu vaiku, nelabai pelningas batų blizgintojo darbas, vietinis baras ir draugai. Arletei sunkiai susirgus ir atsigulus į ligoninę, Marselio gyvenimas nesustoja. Jis sutinka nelegalų migrantą berniuką iš Afrikos – Idrisą (akt. Blondin Miguel), kuriam nori padėti pasiekti Londone gyvenančią motiną. Marselis berniuką priglaudžia savo namuose, nes berniuko ieško policija, kuri turi išsiųsti jį atgal į Afriką. Gandas apie namie slepiamą berniuką greitai apskrieja ne tik Marselio draugus, apie tai sužino ir policija, todėl pradeda sekti Marselį, nors tikrų įrodymų neturi. Marselis daro viską, kad Idriso nesučiuptų, kitaip abiems gresia ištrėmimas iš Prancūzijos. Ne mažai padeda ir įstatymui nusižengiantis inspektorius Monet (akt. Jean-Pierre Darroussin). Šis įvykis tarsi suvienija visus, visi susiburia drauge ir visaip bando padėti vienam paprastam afrikiečiui berniukui, tiesiog dėl to, kad jam reikalinga pagalba.

Havras – tai filmas apie kovą su represyvia teisine sistema, apie emigracijos problemą, apie draugystę ir žmogiškumą. Tai kupinas optimizmo rokenrolo ritmu (visą filmą lydi Little Bob muzika, beje pasirodo ir pats Little Bob) skambantis pasakojimas  apie gerumą ir susivienijimą vardan kilnaus tikslo.

Visa tai, aišku, labai gražu, bet ne nauja… Filmas, nors ir kupinas gerumo, didelio susižavėjimo nepaliko. Gražu, subtilu, vietomis ironiška, aktualu, bet… bet visa tai jau žinoma. Lėtoka. Taip – rokenrolo ritmas neišgelbėjo filmo greičio. Laikas, žiūrint filmą, neprailgo, bet užtęstų vietų buvo: iš 1 val. ir 43 min. galima buvo palikti 1 val. ir 20 min. – filmas nebūtų dėl to nukentėjęs. Trūko netikėtumo efekto – viskas lyg ir numanoma iš anksto, ir visi spėjimai, deja, pasitvirtina. Ir, kaip ir buvo tikėtasi, – hapyendas.

Aktoriai. Sudėtinga vertinti. Iš vienos pausės – patiko: natūralūs, nepagražinti, atrodo, tarsi tai tikri paprasti uostamiesčio gyventojai su savo (iš)gyvenimais. Iš kitos pusės – kažko trūko vaidyboje, gal tas paprastumas pakišo koją. Užtęsti žvilgsniai ar susižvalgymai neatrodė natūraliai, bet, laimei, tokių vietų buvo nedaug.

Vienaip ar kitaip Havro blogu filmu nepavadinsi. Šiandien, gyvenant greitą skaitmeninį gyvenimą, toks filmas tarsi sako „palauk, neskubėk, kur tu bėgi, apsižvalgyk aplinkui“. Jis leidžia įkvėpti, lėtai ir ramiai stebėti, džiaugtis ir viską pamatyti iš  naujo, iš kitos pusės, kitomis akimis. Didžiausias turtas – tai, kas mumyse, o „pinigai – tik prieblandos vaikai“. Havras nuteikia optimistiškai ir priverčia šypsotis ir vien dėl to jį reikia pamatyti.