“Rango” ir atsakymas, ar reikia atsižadėti visko, kas vaikiška

Vienas dalykas yra suaugus – pradėti vengti visko, kas yra „vaikiška“. Net socialiai priimtina atsižegnoti nuo kompiuterinių žaidimų ir tik jau tada apsimauti suaugusio vyro kelnes. Bet ne visi dalykai yra tokie akivaizdūs: kaip nesupranta liaudis, kad „Simpsonai“ nėra vaikams, taip ir nesupranta, kad užsidaryti ir saugotis yra… Na, sakykim, nelabai protinga. Panašiai galima interpretuoti ir vaikiškus filmus: ne viskas juose skirta vaikams. Gal taip norima pagailėti juos neišvengiamai lydėsiančių tėvų?

Animacinis filmas „Rango“ prasideda nuo marškiniuoto chameleono (įgarsino Johnny‘as Deppas), turinčio aktorystės aspiracijų. Bet vienas automobilio kryptelėjimas ir jis atsiduria dykumos greitkelyje tarp savo praeito gyvenimo šukių. Pasišnekėjęs su pervažiuotu šarvuočiu apie gyvenimą ir kodėl šis taip nori pereiti per greitkelį kaip tik važiuojant mašinoms („tai yra metafora“ – paaiškina šis) chameleonas patraukia į dykumą. Vos netapęs pietumis jis susitinka driežę Beans (Isla Fisher). Jos fermai gresia žlugimas dėl to, kad iš vesterno plaukusiam Dirt (Purvo) miesteliui baigiasi vandens atsargos. Seniau vanduo reguliariai tryškęs iš krano dykumoje. Po keleto aktorystės epizodų/akiplėšiškų melų miestiečiai patiki, kad chameleonas yra kietas laukinių vakarų Rango. Taip šis tampa šerifu ir taip prasideda vandens paieškos.

Aišku, yra visi vaikams reikalingi atributai – juokingi veikėjai, lengvas humoras ir kiti triukai, kurių galima tikėtis iš tokio filmo. Tačiau „Rango“ cituoja filmus, kurie buvo sukurti prieš gimstant tikslinei auditorijai. O veikėjai ne visi mielos išvaizdos… tarsi tikrai gyventų visą dieną karštyje purvą knisdami. Rango susiduria su klausimais apie pareigą bei progresą. Humoras kartais turi netikėtų posūkių ar, kartais, kaip tik tikėtų, nes gali numatyti pasišaipymą iš įprastų filmų detalių. Bei reikia nepamiršti smurto. Kažkaip neatsimenu, kad mūsų vaikystės filmukai būtų tiek užmušę ekrane. Kita vertus, žinant ką patyrė Rango greitkelyje (daugiau nei vienas chameleonas gali išlikti neištiškęs), gal ir kiti veikėjai panašiai patvarūs?

Animacija yra aukščiausio lygio. Kai žiūri į graužikų-kaubojų snukius beveik gali prisiekt, kad jie yra realūs. Ir jų dizainas yra pakankamai įdomus. Pavyzdžiui, miestelį gąsdinančios paukščio snapo galas apkaustytas. O banditas barškuolė (barškuolinas?) Jake (įgarsintas Davey‘as Jones‘as „Karibų piratuose“ ir Viktor „Požemių pasaulyje“ vaidinusio Bill‘o Nighy) turi miniatiūrinius pieštus ūsiukus. Miestelis yra smulkmeniškas, o mūšių scenos (ir tokių yra) – vaizdingos… gal net galingesnės nei įprastuose veiksmo filmuose. Ir dar juokingos, bet čia galbūt jau recenzento problema.

Kritika? Na, daugiausiai galima būtų suskaičiuoti logikos skylių (logikos skylės? Vaikų filme???). Beans kelis kartus pamini, kad kažkas įtartinai dykumoje išleidinėja vandenį, tą vieną kartą patiria – filmo pradžioje – ir Rango. Tai kodėl jie nesurengia mažytės ekspedicijos nustatyti ar šis vanduo pasirodo reguliariai? Arba kaip pagrindinis antagonistas aiškina Jake‘as, kad progresas pavers jį legenda. Jake‘as yra vos ne miestelio ilgio gyvatė su kulkosvaidžiu uodegos gale. Čia kaip Vilniaus merui aiškint šarvuotam Savanorių prospekto ilgio drakonui, kad modernizacija jį pavers tik prisiminimu. Net su visa „modernizacija“, Jake‘as yra šitos civilizacijos Godzila. A, ir dar paskutinis mūšis, nors ir laimimas, kelia abejonių, ar miestelis vis tiek išgyvens. Bet filmas ir šiaip labai atsainiai traktuoja pašalinę žalą.

Įsijungus šviesoms ir tarp eilių pasimačius šiukšlių krūvoms neturėtumėte jaustis nusivylę. Čia yra humoro, čia yra veiksmo, vaizdai gražūs, o įgarsinimas – geras.