“Batuotas katinas Pūkis”

Spėkit, koks šiuo metu pats populiariausias filmas Forum Cinemas? Ne, ne, joks ne „Artistas“ ar „Bastūnas“ – „Batuotas katinas Pūkis!”

Neįtikėtino pavadinimo filmo „Cloudy with a Chance of Meatballs“ (o lietuviškai išvertė apskritai nenusakomai – „Debesuota, numatoma mėsos kukulių kruša“) vienas iš režisierių Chris Miller nusprendė, kad Kalėdoms nieko geriau nėra už muškietų kovas bei katiniukus.

Taigi „Batuotas katinas Pūkis“ – apie tai, kaip trys draugai: Katinė (lietuviškai įgarsina aktorė Severija Janušauskaitė), Katinas (Kostas Smoriginas) ir stulbinantis (vėlgi – spėkit, kuria prasme, ypač vizualiąja, beje) Kiaušinis  (Andrius Bialobžeskis) susivienija tam, kad pavogtų auksines pupas. Siekdami savo tikslo, įveikia įvairias kliūtis, meilės protrūkius ir, bene smagiausią visų laikų patyrimą – išdavystę (ir net ne vieną).

Nesileidžiant į beprasmį turinio atpasakojimą bei animacijos ir vaidybinio filmų skirtumų ir panašumų analizę, norisi tarsi ir paklausti: o į kokią auditoriją labiau orientuotas filmas? Na, kaip ir vaikiškąją, kad smagu, gražu, šilta ir, nežinau, kad nebūtų nieko to, kas būna suaugusiųjų filmuose (prastos vaidybos – taip pat), bet kodėl Kiaušinis aiškinasi savo įtemptus ir visiškai ne vaikiškus (t.y. bjaurias ir žemiausios žmonių klasės peripetijas) su Katinu, kuris mezga artimos draugystės ryšius su Katine, kol fone pobaisių kiaulinės prigimties ilgai draugaujanti porelė aiškinasi, reikia jiems vaiko, ar ne, nes pati yra pernelyg daug investavusi į savo figūrą? Kokia tai akivaizdi asmeninių kompleksų ekranizacija…

Dar daugiau: filmai vaikams pagal default‘ą turėtų būti su aiškia gėrio ir blogio perskyra, o čia Katinas, turintis tadų blindų (tie, kurie gatvėse rankinukus iš močiučių plėšosi) ir robinų hudų (nesugalvoju korektiškos analogijos) bruožų, plėšosi tarp lojalumo tokiam draugui, kokio nė vienas iš mūsų tikrai nenorėtų turėt, ir didvyrio statuso.

Bendriausia įdomumo prasme – veiksmas toli gražu visą laiką nekausto (vidury seanso, viena iš mažųjų žiūrovių paklausė: „Mama, o kada eisim namo?“),  o išradingo šmaikštumo galėtų būti kur kas daugiau, bet užtai iš tikrųjų labai gera grafika (buvo žiūrėta 3D formatu), išskyrus Kiaušinį, visi kiti veikėjai gan charakteringi ir vizualiai gražūs, tačiau panašumų su garsiuoju „Šreku“ – skūpoka.